Belaukdami Kalėdų dauguma susimąsto ne tik apie tai, kokias dovanas įteikti šeimos nariams ir draugams, bet ir apie dvasinius dalykus. Veikiausiai ne visiems žinoma, kad surasti atsakymus gali padėti Vilniaus akademinės sielovados centro vadovas  kun. dr. Vidmantas Šimkūnas SJ, dirbantis Šv. Jonų bažnyčioje. Su juo ir pasikalbėjome apie artėjančias šventes.

Ar prieš šventes daugiau žmonių ateina pasikalbėti dvasinėmis temomis?

Iš tikrųjų prieš šventes į dvasininkus kreipiasi daugiau žmonių. Dažniausiai kreipiamasi dėl praktinių dalykų, pvz., kalėdaičių, tačiau ateina pasikalbėti ir dvasinėmis temomis. Man tai ženklas, kad žmonės ieško kai ko daugiau, nori geriau susiorientuoti savo krikščioniškame gyvenime.

Artėja Kalėdos, o adventas – susikaupimo, apmąstymų metas. Kokias vertybes studentai užmiršta dažniausiai? Kurias jų derėtų puoselėti labiau?

Kalbėdamas apie studentus, visai neketinu moralizuoti ar prikaišioti, kokias vertybes jie užmiršta. Pats neseniai buvęs studentu, žinau, koks intensyvus kartais būna studento gyvenimas, ir jei nori dar ko nors daugiau, tam turi skirti ir laiko, ir jėgų. Buvęs mano profesorius Lotharas Liesas SJ sakydavo, kad viena didžiųjų šių laikų Vakarų pasaulio nuodėmių yra individualizmas. Man atrodo, kad adventas kaip tik galėtų būti proga iš naujo atrasti save ir kitus žmones. Bendruomeniškumas galėtų būti viena iš siekiamų vertybių, o ji apima ir pagarbą kitam, ir solidarumą, ir tarpusavio pagalbą, ir dėmesį ypač jo stokojančiam.

Ar nemanote, kad studentai dažnai užmiršta tikrąją Kalėdų esmę? Kaip šiandien reikėtų švęsti Kalėdas? Kokias vertybes pabrėžti?

Advento metu laukiame Kristaus gimimo ir jam rengiamės, o per Kalėdas jį švenčiame. Manau, čia ir yra advento ir Kalėdų esmė. Tačiau Kalėdas švenčiame ne tik kaip praeities įvykį, neturintį reikšmės mūsų gyvenimui šiandien. Švenčiame amžiną Kristaus gimimą iš Tėvo, jo kūnišką gimimą Betliejuje ir dvasinį gimimą kiekvieno krikščionio širdyje. Taigi Kalėdas švenčiame tam, kad Kristus gimtų mūsų širdyse. Jeigu tai užmirštame, adventas su savo tradicijomis ir Kalėdų šventė netenka šerdies.

Kaip manote, ar Lietuvos jaunimas neužmiršo dar jų senelių ir tėvų puoselėtų tradicijų?

Manau, kad mūsų jaunimas tikrai neužmiršo senelių ir tėvų tradicijų ir kuria naujas, juk tradicija yra gyvas reiškinys. Tikiu, kad geriausios tradicijos išliks, įsitvirtins ir gyvuos. Ačiū visiems, kurie jas puoselėja.

Kurios Kalėdų tradicijos, Jūsų manymu, yra svarbiausios?

Manau, daugeliui lietuvių brangi kūčių vakarienė, į kurią kiek įmanoma susirenka visa šeima arba kita bendruomenė. Tokios akimirkos stiprina žmonių tarpusavio ryšius. Kūčių vakarienė paprastai pradedama malda. Manau, tai graži ir palaikytina tradicija. Kita Kalėdų tradicija, neminint Kalėdų nakties ar ankstaus ryto, vadinamųjų Piemenėlių mišių, yra lankyti bažnyčioje įrengtas prakartėles. Apie kalėdines dovanas: jas malonu gauti ir malonu dovanoti. Kad kalėdinė dovana atneštų džiaugsmo, visai nereikia perdėtai išlaidauti, juk kartu dovanotas nuoširdumas yra svarbesnis. Neabejoju, kad džiaugsmo atneša dovanojimas ir nepažįstamam žmogui, kai dovanoji su meile. Dar viena krikščioniška tradicija – į kūčių vakarienę ar Kalėdų pietus pasikviesti savo aplinkos žmogų, kuris neturi su kuo jų švęsti.

Ką manote apie įvairias labdaros akcijas prieš Kalėdas?

Manau, kad girtina ir krikščioniška, jei labiau pasiturintys žmonės jautriai atsiliepia į stokojančiųjų poreikius ir solidariai dalijasi gėrybėmis.

Ką Jums reiškia „švęsti Kalėdas“? Ką tai turėtų reikšti kiekvienam?

Man švęsti Kalėdas – tai švęsti naują pradžią, švęsti gyvenimą ir viltį. Tai kartu su kitais švęsti gyvenimą kaip Dievo dovaną.

Kalėdų senelis – kas jis?

Mano vaikystėje Kalėdų senelio nebuvo. Buvo Senis Šaltis, ir tai dažniausiai būdavo kolūkio brigadininkas, nuo kurio vakarop kartais sklisdavo naminės degtinės kvapas. Tiesa, dar būdavo mokykloje Senis Šaltis su Snieguole. Vėliau sužinojau, kad raudoni jo drabužiai, aukšta kepurė ir lazda yra vyskupo šv. Mikalojaus atributai. Aš už Kalėdų senelį, tegul jis būna ryškus dovanojamo gerumo, džiugios šventės ženklas.

Kalėdos dažniausiai sutampa su sesijos pradžia. Ar nemanote, kad tai trukdo studentams pajusti Kalėdų dvasią?

Tikriausiai nei sesijos, nei Kalėdų negalima nukelti, todėl tenka derinti abu dalykus. Aš manau, kad mūsų šventės yra tokios, kokie esame mes patys. Jei labiau įsigilinsime į Kalėdų esmę, galbūt jas atrasime iš naujo. Tada ir ne pačios palankiausios išorinės sąlygos nepajėgs sugadinti šventės, kuri kyla iš žmogaus vidaus.

Ko palinkėtumėte VU akademinei bendruomenei artėjančių švenčių proga?

Džiaugiuosi kartu su jumis artėjančiomis Kalėdomis. Kai švenčiame šį Dievo ir žmogaus suartėjimo slėpinį, norisi prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus mūsų universitete 1993 m.: „Nebijokite, Bičiuliai, atverti durų Kristui! Jis pažįsta žmogaus širdį ir moka atsakyti į skaudžiausius jo nerimo klausimus. Jis kviečia mus kartu darbuotis ir kurti tikrai laisvą, vieningą žmoniją.” Visiems nuoširdžiai linkiu sielos ramybės, drąsios vilties, sėkmės moksliniame darbe ir kad būtumėte vieni kitiems veikliais Dievo artumo ir meilės ženklais. Visiems linkiu palaimingų ir džiugių šv. Kalėdų.

Kalbino Jurgita Rakauskaitė