Sausio 6 d. grupelė entuziastingai nusiteikusių Vilniaus universiteto darbuotojų vyko į Salako (Zarasų r.) senelių globos namus, į kuriuos vežė savo ir kolegų rūpestingai surinktas, supakuotas dovanas bei šventinius linkėjimus.

Visą gruodį Žmogiškųjų išteklių valdymo skyriaus (ŽIVS) kvietimu VU centrinės administracijos darbuotojai galėjo prisidėti prie savanoriškos pagalbos senelių namams iniciatyvos „Senučiukai“. Jos autorė ir moderatorė – Filosofijos fakultete ir centrinėje administracijoje dirbanti dr. Urtė Lina Orlova.

Ši kilni idėja itin nuskaidrino gyvenančiųjų Salako senelių globos namuose kasdienybę. ŽIVS vyriausioji specialistė Roberta Prelgauskienė džiaugėsi, kad kolegos iš kitų skyrių nuolat ateidavo ar skambindavo domėdamiesi, ko dar trūksta, teiraudavosi, kokia dovana senolius pradžiugintų labiausiai. Visi vienbalsiai tvirtino, kad tokių akcijų labai trūksta ir jų reikėtų kuo daugiau. Ir ne tik prieš didžiąsias žiemos šventes.

Artinantis išvykimo dienai, gausiai suneštų dovanų jau pakako ne tik individualiems norams ir bendriems senelių namų poreikiams patenkinti, bet ir apdovanoti kiekvieną Salako senelių globos namų gyventoją mielomis smulkmenomis: šiltomis kojinėmis, šlepetėmis, saldainiais, šokoladu. Sunešta daugybė popierinių bei įskaitytų knygų įvairiomis kalbomis, ausinukų, DVD filmų, minkštų žaislų, piešimo priemonių, stalo žaidimų. Seneliai džiaugėsi žurnalų prenumeratomis, radijo grotuvais, papuošalais, kvepalais…

Senolius aplankę ir dovanas išdaliję darbuotojai pasidalijo įspūdžiais apie išvyką ir apskritai apie šią iniciatyvą:

Aušrinė Jurgelionytė, Žmogiškųjų išteklių plėtros skyrius:

„Mane ši kelionė iš esmės įkvėpė ir pakylėjo, o tie jausmai nuo ryto vis stiprėjo. Pirmiausia, buvo didelis džiaugsmas užkrauti kone pusę autobusiuko VU administracijos gerumo įrodymais – dovanomis. Važiavome visi laimingi, nes buvo akivaizdu, kad dažnai girdimas posakis „gerumas mus vienija“ jau įsikūnijo. Artėjant darėsi šiek tiek neramu – kaip sutiks, ką pasakyti, kaip elgtis, kad būtų jauku. Bet vos atvykus, viskas iškart tapo paprasta! Mūsų laukė daug šviesių akių, daug labai skirtingų, bet labai jaukių žmonių – nuo seniausiųjų močiučių, kurioms jau per devyniasdešimt, bet jos nusileido iš savo kambarių pasimatyti, pasikalbėti, pabūti kartu, iki judančiųjų tik vežimėliuose, sunkiai įskaitomų veidų, kuriuos vis tiek nušviesdavo šypsena, kai į juos būdavo atkreipiamas dėmesys asmeniškai. Ir, žinoma, visus juos jungiantis, iš tokių labai tikrų šiltų žmonių suburtas personalas. Mes dalijome dovanas, o jie mums – nenusakomai gerą energiją, pamokas ir priminimus, kaip džiaugtis paprastais dalykais – išvyniojama ir vėl suvyniojama dovana, saldainiais, kuriais dalijamasi su kambario kaimyne, šiltomis naujomis šlepetėmis, kurios dabar, anot vieno gyventojo, bus „išeiginės“ (ir visai nesvarbu, kad jam sunkoka net per kambarį pereiti), moterišką norą puoštis ir puoselėti estetiką paryškinančiais karoliais ar rožiniu šaliu… Tai daug gyvenime mačiusių ir jau išgyvenusiųjų pamokos mums (jų akimis – visai jaunimui), kaip džiaugtis, įvertinti, priimti geranoriškumą. Buvo šviesi diena, nors tų žmonių asmeninės istorijos labai įvairios…“

Rita Mikėnienė, Užsienio kalbų institutas:

„Kelionė buvo labai jaudinanti. Kompanija labai šauni. Ištirpo nerimas, nes merginos drąsios, linksmos, nuoširdžios. O tie seneliai… Jie mūsų laukė, bet nesitikėjo, kad VU bendruomenė tokia dosni, užjaučianti. Mes atvežėme geriausius linkėjimus, kalną dovanų, tokių, kokių jie sapnuose nesapnavo, atvežėme ir dalelę šilumos, nors diena buvo labai šalta. Jie mylavo pliušinius žaisliukus, net spygavo. Valgė saldumynus ir šypsojosi, mūvėjo naujomis šlepetėmis, pirštinėmis, užsidėjo šalius, kepures, skareles. Viena nubėgo, taip nubėgo, kaip pajėgė, skaityti naujos knygos. Neapsakomi jausmai: dėkingi VU kolegoms, kad šitiek paaukojo ir tiek džiaugsmo suteikė seneliukams. Mes tai atidavėme su didele meile. Globos namų kolektyvas tvirtas kaip kumštis, mylintis savo darbą, nuostabios moterys, mylinčios kiekvieną globotinį kaip savo vaiką. Tikrai seneliai turės ką prisiminti, ilgai džiaugsis dovanomis. Man tai nepakartojamas jausmas, gera būsena. Ačiū visiems.“

Ieva Lapkauskaitė, Žmogiškųjų išteklių valdymo skyrius:

„Kelionė į senelių globos namus suteikė tiek daug emocijų, kad net sunku apsakyti. Pirmiausia jaučiau nerimą, kaip seneliai reaguos į mūsų vizitą. Nuvykus baimė išsisklaidė. Seneliai ir senelių globos namų darbuotojai mus labai šiltai priėmė. Buvo gera matyti senelių džiaugsmą ir nuostabą teikiant būtent jiems surinktas asmenines dovanas, skiriant sveikinimus ir linkėjimus. Labiausiai džiaugiuosi, kad turėjome galimybę ne tik įteikti dovanas, bet ir kartu gerti arbatą, pietauti, bendrauti… Galbūt dėl to laikas senelių globos namuose prabėgo labai greitai.

Manau, kad ši išvyka davė labai daug tiek senučiukams, tiek ir mums, universiteto darbuotojams. Tikiu, kad seneliams nuoširdžiu bendravimu suteikėme džiaugsmo. Visi kartu pasidalijome mintimis, rūpesčiais ir ateities lūkesčiais… Be to, manau, kad kiekvienam VU darbuotojui ši iniciatyva suteikė galimybę dalytis gerumu ir taip suteikti džiaugsmo senučiukams. Akivaizdu, kad tokių iniciatyvų trūko, nes darbuotojai labai aktyviai dovanojo dovanas seneliams ir norėjo vykti jų aplankyti. Iš visos širdies dėkoju iniciatyvos organizatorei ir tikrai labai tikiuosi, kad ją tęsime ir toliau dalinsimės gerumu.“

Ugnė Petrauskaitė, Strateginio planavimo ir kokybės skyrius:

„Senelių globos namų esu mačius ne vienus, taip pat esu bendravus su nemažai senų ir labai senų žmonių ir ne kartą susidūrus su jų prarastu noru gyventi, prarastu interesu bet kokiai veiklai, prarastu noru net kalbėtis ir nuolatiniu mirties laukimu „tarpinėje“ stotelėje – bedvasiuose globos namuose.

Tačiau iš arti mačiau ir VU šventinės iniciatyvos pasisekimą, t. y. „šniūrais“ dovanas nešančius žmones, kuriamą gerą nuotaiką. Vis dėlto į Salaką vykau su nedideliu nerimu širdy – ar pavyks pradžiuginti, perteikti bent kiek šilumos, įžiebti pozityvumo?

Ir štai, jau sugrįžus, rašau – man regis, pavyko. Nėra lengva rasti paguodos, svarių laimės teikiančių žodžių dvigubai ar net trigubai daugiau už tave patį gyvenimo mačiusiam žmogui, tačiau be galo jauki Salako globos namų atmosfera, nepaprastas darbuotojų nuoširdumas leido genialumą atrasti paprastume: lengvame pokalbyje prie arbatos puodelio, apžiūrint senučiukų kambarėlius, mėgstamas poilsio zonas, juokaujant per pietus prie vieno stalo ar tiesiog kartu žvelgiant pro langą į žiemos speigą…

Ir galbūt tai truko visai nedaug, ir galbūt mums išvykus daug kas nugrimzdo į savo skausmus, sunkumus, bet buvo verta. Tikrai verta, nes tos mažytės laimės akimirkos šildo viduje vien jų laukiant ir paskui jas prisimenant. Ir jų dar bus.“

Vitalija Radzevičiūtė, Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius:

„Be galo džiaugiuosi, kad man buvo suteikta proga apsilankyti senelių namuose drauge su tokia nuostabia kompanija. Manau, kad visa ši iniciatyva man parodė tai, ko anksčiau nemačiau – kiek daug aplink mane gerų ir iš tiesų norinčių kitiems padėti žmonių.

Mane apstulbino dovanų, kurias sunešė mūsų darbuotojai, kalnas – vos tilpome autobusiuke tarp visų kruopščiai supakuotų paketų, paketėlių… Jautėmės kaip tikri Kalėdų elfai!

Senelių namų pasirinkimas taip pat buvo puikiai apgalvotas. Kadangi Salako globos namai yra tolėliau nuo didelių miestų, svečių jie sulaukia retai, o kiekvienas užsukęs yra labai svarbus ir vertinamas. Todėl mūsų vizitas seneliams buvo tikrai maloni staigmena. Kiekvienas džiaugėsi individualiomis dovanėlėmis, jos pranoko senolių lūkesčius. Ir, pasirodo, tiek nedaug reikia – tik šiltos kepurės ir žmogaus veidą papuošia nuoširdi nesuvaidinta šypsena, kuri užburia ir verčia šypsotis kartu. Iš pačių širdies gelmių!

Atvykome be programos – šokių, dainų ar vaidinimų, tačiau tai gal ir buvo geriausia – turėjome laiko atskirai pabendrauti su visais ir pasiklausyti senelių kartais graudžių, kartais skaudžių, bet tokių tikrų istorijų, kurios sujaudina ir net sukrečia.

Net jei ir nekalbėjome ta pačia kalba arba kažkas net išvis nekalbėjo – nepaprasta, kiek daug iš tiesų gali pasakyti akių žvilgsnis, rankos gestas ar paspaudimas. Nes tokiomis akimirkomis supranti, kas tikrai svarbu gyvenime.

Sujaudino ir darbuotojų rūpinimasis seneliais. Ten dirbančios moterys žino visų senučiukų istorijas ir nuoširdžiai rūpinasi kiekvienu namų gyventoju – net didžiausiais ligoniais. Nes kiekvienas ten yra brangus ir vertinamas. Po tų kelių trumpų valandų atsisveikinome kaip geriausi draugai su pažadais sugrįžti. Ir ne todėl, kad taip sakyti mandagu.

Išvykome ne tik prisipildę įspūdžių, bet ir gausiai apdovanoti – gardžiais pietumis, užkandžiais, rankų darbo kalėdiniais žaisliukais, tačiau svarbiausia – nuoširdžiais padėkos žodžiais ir šypsenomis. Nes nieko daugiau ir nereikia, kad jaustumeisi pakylėtas. Ir nors nepadarei, regis, visiškai nieko ypatingo, bet gerumo jausmas, atrodo, tiesiog užpildo tave ir dar ilgai neapleidžia. Nes ir nueini miegoti, ir atsikeli su šypsena ir tiek daug daug minčių galvoje…

Labai tikiuosi, kad tokių iniciatyvų bus daugiau. Ir labai dėkoju Urtei, kuri kas dieną įkvepia ir savo pavyzdžiu neleidžia pamiršti, kiek daug iš tiesų aplink mus gerumo.“