– Kokiomis vertybėmis gyvenime vadovaujatės?
– Niekada nesu susimąstęs, kokios vertybės man svarbiausios. Gyveni žmogus, kad nedarytum kitam žmogui blogo, stengiesi kiek įmanoma vienam ar kitam padaryti gero, ir tiek. Man atrodo, kad jei kam nors darai gera, gal tuo pat metu kažkas daro gera tavo artimam žmogui. Nebūtinai tuo pat metu, galbūt kitą dieną… Manau, gyvenime ta pusiausvyra egzistuoja. Jeigu darysi blogai, tai kažkur atsilieps blogai.
– Man didžiausias autoritetas Lietuvoje yra Vytautas Landsbergis, iškovojęs Lietuvai Nepriklausomybę. Tik jam turime būti dėkingi, kad tempė ant savo pečių tą naštą. Aišku, po to – Justinas Marcinkevičius, tautos šauklys. Taip pat – Jonas Basanavičius ir kiti žmonės, kurie „praeitą“ Lietuvą atkūrė.
– Kaip apibūdintumėte savo charakterį? Kokios geriausios ir blogiausios jūsų savybės?
– Turėtumėte klausti mano artimųjų… Jeigu pretenduoju į rektoriaus postą, tai, matyt, esu šioks toks garbėtroška. Esu karštakošis, ūmus. Nepatogu save girti… Negi dabar sakysiu, kad esu nuoširdus, ar veidmainis, ar apgavikas, ar teisuolis…
– O nuoširdus esate?
-Man atrodo, kad nuoširdus, bet būna kartais gyvenime… Jeigu pretenduoji į rektorius, kartais turi būti ir nenuoširdus.
– Kodėl?
– Pats dalyvavimas rinkimuose nėra labai nuoširdus dalykas. Na, politika yra šioks toks žaidimas. Jeigu nori laimėti, kartais susiduri su įvairiomis kliūtimis, kur gali tekti būti ir nelabai nuoširdžiam. Jeigu nori laimėti, kažką galbūt kartais pažadi, kažką apgauni… Bet tik šitame konkrečiame etape, šiaip gyvenime nedarau kažko negero. Išpažinties ramiai galiu eiti…
– Su kokiomis kliūtimis susiduriate dalyvaudamas rektoriaus rinkimuose?
– Turėjau omenyje ne tik rektoriaus rinkimus. Bet kokiuose rinkimuose neišvengiamai yra dvi ar trys stovyklos, ir tada bandai laviruoti. Šiuose rinkimuose dar kol kas nieko neįvyko, tik iškelti kandidatai. Manau, viskas labai tvarkingai ir korektiškai vyksta. Visi trys kandidatai buvome susitikę ir susitarėme draugiškai elgtis: būti korektiškiems, nejuodinti vieni kitų. Bet tai atrodo savaime suprantami dalykai. Manau, balsų kiekvienas kandidatas pritrauks tiek, kiek jo vidinė agitacija leidžia. Jokių kitų būdų neturėtų būti.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Mėgstu vaikščioti po Vilniaus senamiestį, nuvažiuoti į gamtą pasėdėti kur nors ant Merkio kranto. Nemėgstu jokių sodybų, neturiu ir nenoriu turėti kolektyvinių sodų. Mėgstu būti gamtoje, ypatingai Dzūkijoje, ten, kur Merkinė, Marcinkonys. Vasaras leidžiu Puvočiuose, kur yra Universiteto poilsio bazė, netoli Marcinkonių. Perkame kelialapius ir kiekvieną vasarą ten važiuojame, grybaujame, uogaujame.
Labai mėgstu akvariumus, bet neturiu laiko jo įsigyti. Seniau visada turėjau akvariumą, ir vaikai užaugo prie akvariumo. Vaikystėje ir jaunystėje žaidžiau futbolą, esu baigęs sporto mokyklą. Mėgstu žiūrėti Europos, pasaulio futbolo čempionatus, tada pametu galvą. Bet čempionatai vyksta tik kas dveji metai.
– Kokias knygas mėgstate skaityti?
– Dabar skaitau vokiečių autoriaus E. Hofmano romaną „Katino Murklio pažiūros į gyvenimą“. Žmonių pasaulis stebimas katino akimis. Skaitau lengvo pobūdžio knygas: A. Diuma romanus, Gi de Mopasano romanus, romantiškus S. Cveigo kūrinius apie meilę. Skaitau šiek tiek ir mokslinės literatūros, vis pavartau enciklopedijas. Bet namie nuo mokslinių dalykų stengiuosi atsipalaiduoti.
– Kuo būtumėte tapęs, jei ne chemija?
– Svajojau būti chemijos mokytoju. Grįžti į Alytų ir mokytojauti savo vidurinėje mokykloje. Svajonė beveik išsipildė – tapau mokytoju, tik ne Alytuje. Galvojau būti aktoriumi, bet neturiu muzikinės klausos, supratau, kad negaliu stoti į tuometinę konservatoriją.
– Ačiū už pokalbį.
Komentarų nėra. Būk pirmas!