Šioje rinkiminėje programoje siūlomas naujas Vilniaus universiteto administravimo modelis, kurio tikslas –mūsų Alma Mater pažangos užtikrinimas sparčiai besikeičiančioje aplinkoje. Šis administravimo modelis grindžiamas kritiniu požiūriu į save, vertybinių nuostatų atnaujinimu ir kūrimu, skaidrumu, konkurencija, kitų, ypač Vakarų, universitetų patirties perėmimu, moderniais viešojo administravimo principais, viešųjų ryšių stiprinimu.

Žemiau yra pateiktos kai kurios idėjos, kurios skatins Universiteto kokybinę plėtrą. Šios idėjos pirmiausia skirtos atsinaujinimui spartinti tose srityse, kurios, kandidato nuomone, yra svarbiausios naujam administravimo modeliui. Visų pirma tai savo vietos Lietuvoje ir pasaulyje suvokimas, mokslinė komunikacija, doktorantūra, mokslinė veikla, studijų reforma, kitų universitetų patirtis, studentų kūrybinių ir inovacinių gebėjimų ugdymas, kova su biurokratija.

Vilniaus universiteto vieta Lietuvoje ir pasaulyje. Vilniaus universitetas pagal daugelį požymių kol kas yra pirmaujanti Lietuvos aukštoji mokykla ir svarbiausia šalies mokslinių tyrimų institucija. Tačiau toks pirmavimas siauroje nedidelės šalies konkurencinėje erdvėje negali būti ilgalaikis, kadangi neaukšti nacionaliniai standartai gali būti santykinai nesunkiai pasiekiami ir kitiems, o „pirmaujantis“ vaidmuo gali būti lengvai prarastas dėl nepatikimos vietinių reitingų metodikos. Todėl naujos kadencijos rektorius, nemenkindamas mūsų padėties Lietuvoje, turėtų pateikti Universiteto bendruomenei ir šalies visuomenei Vilniaus universiteto rodiklių palyginimą su kitų šalių, pirmiausia su pagrindinių Vidurio ir Rytų Europos universitetų rodikliais. Toks palyginimas, leisiantis identifikuoti savo privalumus ir trūkumus platesnėje erdvėje, sukurs pagrindą paskesniam Universiteto konkuravimui tarptautiniame lygmenyje. Tuo tarpu vietoje nominalios elitinės padėties šalies viduje rektorius turėtų siekti, kad išteklių aukštajam mokslui ir moksliniams tyrimams skirstymas būtų palankesnis toms mokslo ir studijų institucijoms, kuriose mokslo rezultatų ir studijų kokybė yra aukštesnė. Pirmaeiliu uždaviniu šioje srityje laikau studijų kainos susiejimą su studijų programos dėstytojų moksliniais pasiekimais. Toks susiejimas daugelį dalykų sustatytų į savo vietas šalies viduje ir padėtų koncentruoti išteklius Lietuvos aukštųjų mokyklų konkuravimui tarptautinėje erdvėje.

Mokslinė komunikacija. Svarbiausi Universiteto ištekliai, reikalingi jo misijai realizuoti, yra informaciniai resursai. Pastaraisiais dešimtmečiais įvyko didžiuliai pokyčiai kuriant ir naudojant informacinius resursus, susiję su virtualios erdvės plėtra bei neribotos vietinės ir globalios prieigos prie šių resursų atsiradimu. Dėl šių naujų iššūkių reikia naujo požiūrio į mokslinę komunikaciją ir adekvačios reakcijos į besikeičiančias Vilniaus universiteto bibliotekos funkcijas. Norint transformuoti Vilniaus universiteto biblioteką į modernų mokslinės komunikacijos centrą reikia plačių diskusijų bei struktūrinių pokyčių, pirmiausia – įkurti stiprius mokslinės bibliometrijos ir skaitmeninimo centrus. Vienomis svarbiausių bibliometrijos centro funkcijų turi tapti nuolat kintančių Universiteto bendruomenės informacinių poreikių identifikavimas, mūsų darbuotojų publikavimosi lygio gretinimas su užsienio universitetų moksline produkcija, bibliometriškai pargrįstų kvalifikacinių reikalavimų publikacijoms formulavimas. Bibliotekos lentynose ir prieinamose elektroninėse laikmenose turi atsirasti profesionalų atrinktos labiausiai skaitomos ir cituojamos kiekvienos mokslo šakos knygos, vadovėliai ir žurnalai, atsisakant daugelio mažiau reikšmingų leidinių. Papildomų išteklių rezervas yra įsigyjamų vadovėlių egzempliorių skaičiaus sumažinimas iki minimumo, skatinant studentus aktyviau pirkti knygas ir organizuojant prekybą naudotais vadovėliais. Kitas svarbus uždavinys – spartinti unikalių bibliotekos fondų skaitmeninimą. Vilniaus universiteto bibliotekos lobynai turi tapti globalios prieigos objektu.

Doktorantūra. Viena opiausių Universiteto ir šalies intelektinės raidos problema yra doktorantūra. Dabartinė doktorantūros būklė Lietuvoje neužtikrina nei Universiteto, nei valstybės intelektinės reprodukcijos. Doktorantų stipendija šiuo metu yra, ko gero, mažiausias atlyginimas, kurį gali gauti magistro laipsnį turintis Lietuvos pilietis, todėl akademinė karjera, nors ir išlieka prestižinė, praktiškai prarado patrauklumą. Formaliai priskirti studentams, iš visų profesionalia veikla užsiimančių specialistų doktorantai ir doktorantės turi pačias žemiausias socialines garantijas. Vilniaus universiteto rektorius doktorantūros reformos klausimu turi užimti tvirtą poziciją valdžios institucijose ir stipria argumentacija nuolat įrodinėti, kad tokia padėtis yra labai grėsminga mūsų visuomenei ir nebegali toliau likti tokia pat. Taip pat Vilniaus universitete siūlysiu įkurti gabiausių doktorantų rėmimo fondą, tam panaudojant visus galimus išteklius. Doktorantūros efektyvumui padidinti siūlysiu bent dalį doktorantūros vietų kartu su joms skirtomis lėšomis pradėti skirstyti ne fakultetams ar katedroms, o konkurso būdu atrinktiems profesoriams ir sieksiu, kad tokia tvarka būtų įteisinta nacionaliniu mastu. Siūlysiu Lietuvoje kitų šalių pavyzdžiu įvesti licenciatą – naują mokslo laipsnį, suteikiamą po dvejų doktorantūros metų tiems, kurie neparodo gebėjimų ir motyvacijos savarankiškai dirbti mokslinį darbą. Tai leis papildomai sutaupyti lėšų. Taip pat doktorantūros kokybei užtikrinti inicijuosiu pasaulinius standartus atitinkančius daktaro disertacijų gynimus su bešališkai atrinktais pradžioje vidaus, o vėliau ir užsienio oponentais.

Mokslinė veikla. Mes didžiuojamės, kad Vilniaus universitetas pirmauja šalyje pagal mokslinės produkcijos apimtis. Universiteto mokslininkai daugelyje mokslo krypčių produktyvumu ir rezultatų kokybe lenkia kolegas iš kitų universitetų ir mokslo institutų. Tačiau mokslinės produkcijos augimo tempai mūsų Universitete lėtėja, ją aktyviai kurianti Universiteto bendruomenės dalis auga lėtai, delsiama atnaujinti tyrimų tematiką, o ne vienoje mokslo kryptyje, ypač socialinių mokslų srityje, pranašumas prarandamas. Akivaizdu, kad reikia naujų postūmių, skatinančių aukšto lygio mokslinius tyrimus, tyrimų tematikos plėtrą, didesnės bendruomenės dalies įsitraukimą į kūrybinę veiklą. Vienas iš menkai išnaudojamų išteklių moksliniam produktyvumui didinti yra tarpdisciplininiai tyrimai, kuriems vykdyti unikali Vilniaus universiteto struktūra yra palankiausia tarp visų Lietuvos mokslo institucijų. Šiuo metu į tokius tyrimus mūsų bendruomenės nariai įsitraukia spontaniškai, jie nėra kryptingai skatinami. Tarpdisciplininiams tyrimams skatinti siūlysiu atitinkamai reformuoti Universiteto Mokslo fondą; skirdamas Rektoriaus mokslo premijas, pirmiausia orientuosiuos ne į kiekybinius rodiklius, o į mokslinių tyrimų novatoriškumą, tematikos platumą ir perspektyvumą, jaunų tyrėjų įtraukimą į profesionalią moklinę veiklą.

Studijų reforma. Artimiausiais metais Vilniaus universiteto laukia rimti iššūkiai, susiję su šalyje pradedama studijų reforma, kurios kertinis bruožas yra laisvosios rinkos elementų įvedimas. Toks žingsnis yra neišvengiamas valstybėje, kuri per keliolika nepriklausomo egzistavimo metų nerado pakankamai intelektinių, vadybinių, etinių ir materialinių išteklių studijų kokybės užtikrinimui. Savo esme būdama palanki konkuravimo tarp universitetų skatinimui ir, atitinkamai, studijų kokybės kėlimui, ši reforma, toliau kontroliuojama politikų, nebūtinai bus sėkminga. Reformos modeliui trūksta veiksmingo mechanizmo, užtikrinančio, kad papildomi universitetų ištekliai mokesčio už studijas pavidalu bus panaudoti studijų kokybei gerinti. Tokios sąlygos gali būti nepalankios Vilniaus universitetui, kuriame studijų kokybė, moksliniai tyrimai, kūrybinė veikla išlieka svarbūs prioritetai. Todėl reformos realizavimas gali pareikalauti krizinės vadybos metodų, kuriuos teks įsisavinti Universiteto administracijai. Artėjant mokamų studijų metui, imsiuos priemonių, leisiančių kuo didesniam studentų skaičiui įsidarbinti Universitete. Tam bus parengta studentų darbo vietų apskaitos ir kūrimo programa. Studentai galėtų imtis daugelio darbų, kuriuos dabar atlieka nepagrįstai aukštos kvalifikacijos arba iš šalies pasikviesti darbuotojai, ir tokiu būdu bent daliai studentų būtų kompensuojamas mokestis už studijas.

Studijų kokybė. Tarptautinius standartus atitinkančios studijų kokybės neįmanoma užtikrinti esant dabartiniam dėstytojų auditoriniam krūviui. Kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, profesorius, vadovaujantis būriui magistrantų ir doktorantų ir turintis solidų publikacijų sąrašą, privalo skaityti vieną 3 savaitinių valandų kursą. Likusį laiką jis ar ji turi skirti tiriamajai veiklai, studentų savarankiško darbo organizavimui. Dėstytojų paskaitiniam krūviui sumažinti diegsiu tvarką, kuri užkirs kelią panašių dalykų dėstymo dubliavimui, skatins jungti giminingas studijų programas. Papildomi žmoniškieji ištekliai, galintys sumažinti dėstytojų krūvį, slypi glaudesniame bendradarbiavime su savarankiškais mokslo institutais, pirmiausia Universiteto institutais. Mes turime garsiai pareikšti, kad dabartinis Universiteto instituto statusas yra fiktyvus ir toliau mūsų bendruomenės visiškai netenkina. Kreipsiuos į valstybės valdymo institucijas ir siūlysiu įtvirtinti nuostatą, kad aukščiausių kvalifikacinių kategorijų mokslininkams pagal pareigas privalu dėstyti kuriame nors universitete – tai butų kelias į realų mokslo ir studijų integravimą. Pasitelkę užsienio universitetų patirtį, diegsime ir kitas priemones, lesiančias pakelti studijų kokybę, visų pirma plačiau taikysime probleminio mokymo metodus. Dėstytojų darbą pradėsime vertinti pagal profesionaliai parengtais klausimynais ištirtą studentų nuomonę apie dėstomą dalyką ir dėstymo kokybę. Neišvengiami žingsniai, būtini studijų kokybei užtikrinti, yra studentų skaičiaus mažinimas ir pokyčiai Universiteto struktūroje.

Studijų trukmė. Studijų kokybės gerinimas sudarys sąlygas studijų trukmei mažinti. Realu pasiekti, kad pirmos ir antros pakopos studijų visuminė trukmė būtų sumažinta iki 5 metų, tuo pačiu nežeminant suteikiamų žinių lygio ir neprarandant išteklių. Tokio studijų trukmės sutrumpinimo pagrindas gali būti paskaitų apimties kredituose sumažinimas intensyvesnio studentų savarankiško darbo sąskaita. Universitetas turi tapti ne mokymo institucija, o besimokančių organizacija. Būtina peržiūrėti studijų programas, skiriant didesnę kreditų dalį studentų savarankiškam darbui ir stiprinant atskaitomybę už šį darbą. Remiantis užsienio universitetų patirtimi, studentų savarankiškas darbas bus intensyvinamas plėtojant tokio darbo metodus ir atsiskaitymo formas.

Kitų universitetų patirtis. Universiteto reformos turi remtis ne vien savomis idėjomis, bet ir pažangių užsienio universitetų patirtimi, jų darbo metodų ir valdymo modelių analize. Esame maža šalis, ir radikalių inovacijų mokslo ir studijų sferoje neišrasime. Socialinių ir humanitarinių mokslų srityse sektinu pavyzdžiu mums galėtų tapti geriausi Skandinavijos universitetai, kurie mums artimi mentaliteto požiūriu. Norėdami sparčiau įveikti šalies ūkinį atsilikimą, fizinių, biomedicinos bei technologijos mokslų srityse daug ko turėtumėm pasimokyti iš anglosaksiškos kultūros – Jungtinių Valstijų, Japonijos ir ypač Jungtinės Karalystės universitetų. Rektorius privalo organizuoti visų grįžtančių iš stažuočių ir studijų užsienyje studentų bei darbuotojų patirties perėmimą, skatinti patirties mainus su kolegomis užsienyje, plačiau remtis tarptautine patirtimi priimant sprendimus Universiteto viduje ir rengiant siūlymus valstybės valdymo institucijoms.

Kūrybinių ir inovacinių gebėjimų ugdymas. Sparčiai besikeičianti dabartinio pasaulio aplinka reikalauja iš naujų kartų ne tik mokėjimo prisitaikyti, bet ir formuoja augantį poreikį kūrybiškumui ir inovatyvumui. Todėl Vilniaus universiteto misija yra rengti ne vien tik gerus savo srities žinovus, bet ir asmenybes, pasižyminčias aukštais kūrybiniais ir inovaciniais gebėjimais. Kūrybinių ir inovacinių gebėjimų ugdymui įvairių pakopų studentams Vilniaus universitete įvesime bendrus kursus, kuriuose bus suteikiamos žinios apie kūrybinio darbo metodus, kūrybos psichologiją bei neurobiologiją, sprendimų priėmimą, inovacijų ir rizikos vadybą. Be to, Vilniaus universiteto auklėtiniai privalo atitikti aukštus informacinio raštingumo ir mokslinio komunikavimo kriterijus, turėti sisteminių žinių apie viešą kalbėjimą, sugebėti ir baigę Universitetą išlaikyti ir plėtoti savo pažintines galias. Prigimtinai kūrybingi ir inovatyvūs jaunuoliai turi būti specialiais testais identifikuojami jau studijų pradžioje ir skatinami tobulinti savo gebėjimus bei rinktis akademinę ar kitą kūrybinę karjerą.

Kova su biurokratija. Biurokratija yra nepageidaujamas administravimo padarinys, kuris kelia nuolatinę grėsmę bet kurios organizacijos efektyviam funkcionavimui. Biurokratijos poveikis yra ypač žalingas organizacijoms, kurių veikla remiasi kūrybiškumu ir inovatyvumu, kadangi kūryba ir inovacijos yra iš prigimties chaotiški procesai ir negali būti griežtai reglamentuojami. Todėl kovai su biurokratija Vilniaus universitete prašysiu Senatą sudaryti nuolat veikiančią komisiją, kurios darbo tikslai būtų prieštaravimų tarp vidinės Universiteto tvarkos ir jo misijos identifikavimas, administracijos darbuotojų kvalifikacijos spragų užtaisymas bei siūlymų valstybės valdymo institucijoms dėl biurokratinių suvaržymų naikinimo teikimas.

Naujos kadencijos rektorius toli gražu neturėtų apsiriboti vien pateiktomis idėjomis ir pasiūlytais jų realizavimo būdais. Ši programa taip pat nėra konkretus rektoriaus veiklos planas, ji neapima visų darbų, kuriuos rektorius privalo atlikti vykdydamas Universiteto raidos planą, Statutą bei kitus teisinius aktus. Siūloma rinkiminė programa yra veikiau kvietimas Vilniaus universiteto bendruomenei savo unikalų kūrybinį potencialą panaudoti tam, kad sparčiau užimtume deramą vietą Europos ir pasaulio universitetų gretose.