Kai sausį pasakydavau, kad tuoj išvažiuoju pusei metų studijuoti į Libaną, į universitetą Beirute, beveik visi pašiurpdavo ir imdavo įtikinėti, kaip ten nesaugu, kaip ten gali būti blogai, o jau apie studijų kokybę tai nėra ko nė kalbėti…. Buvo ir tokių replikų, kad mane ten pagrobs ar nušaus. Tačiau realybė visiškai kitokia, tuo įsitikinau nuvykęs ir susipažinęs su kraštu iš arčiau.

Kaip pasirinkau studijas Libane

Oficialus universiteto pavadinimas – Amerikos universitetas Beirute, trumpiau AUB (American University of Beirut). Į jį išvykau pavasario studijoms pagal Erasmus Mundus External Cooperation Window studentų mainų programą. Programą suradau VU Tarptautinių ryšių skyriaus svetainėje ir labai susidomėjau, nes siūlomų šalių sąrašas įspūdingas: nuo Moldavijos ar Ukrainos iki Sirijos, Jordanijos ar Kazachstano. Neseniai buvo įtrauktos ir Balkanų šalys, ir net egzotiškoji Indija.

Dėl silpnų rusų kalbos žinių negalėjau rinktis šalių, kuriose rusų kalba būtina universitete ar gatvėje, taigi mano pasirinkimas buvo apribotas angliškai ar vokiškai kalbančiomis šalimis. Kadangi tuo metu dar nebuvo siūlomi Balkanai ir Indija, galėjau rinktis tik iš trijų Levanto šalių: Libano, Sirijos ir Jordanijos. Šitaip vadinamos valstybės, esančios rytiniame Viduržemio jūros krante tarp Egipto ir Turkijos – bent jau libaniečiai nemėgsta būti priskiriami tiesiog arabų šalims, tai, jų manymu, per daug platu… Išsirinkau Amerikos universitetą Beirute, nes iš pirmo žvilgsnio studijos jame atrodė labai kokybiškos: daug profesorių, daug pasirenkamųjų kursų ir modulių, modernus dėstymas: nedaug teorinių paskaitų, bet daug konsultacijų ir seminarų, dirbama nedidelėmis grupelėmis. Iš pristatymo ir aprašų jis pasirodė šiuolaikiškas ir geras universitetas. Tuomet dar beveik nieko nežinojau apie Libaną, Siriją ir Jordaniją kaip valstybes, todėl pasirinkimą nulėmė geri atsiliepimai apie universitetą internete – jis laikomas vienu prestižiškiausių Artimuosiuose Rytuose, jame aktyviai vyksta tarptautinis bendradarbiavimas – yra studentų iš beveik 70 šalių.

Kreipiausi į VU Tarptautinių ryšių skyrių ir gavau visą informaciją, ką reikia daryti, norint dalyvauti šioje mainų programoje. Internete užpildžiau paraišką, parašiau motyvacinį laišką, pridėjau studijų pažymas ir beliko laukti. Paraišką peržiūrėjo priimantis universitetas ir koordinuojantis Lundo universitetas Švedijoje. Netrukus buvo pranešta, kad esu laukiamas Beirute. Valio!

Liko sutvarkyti dokumentus fakultete, nusipirkti bilietus bei draudimą (Erasmus Mundus ECW programa apmoka ir bilietus, ir draudimą) ir imti ruoštis 5 mėnesius praleisti Libane. Pradėjau daugiau domėtis apie šalį ir miestą, kuriame gyvensiu, deja, informacijos internete nebuvo daug. Keletą dalykų sužinojau susisiekęs su libaniečiu, kuris studijavo VU pagal tą pačią programą. Vis dėlto nuskridęs supratau, kad apie Libaną žinau labai mažai, ši šalis yra pernelyg daugiapusiška ir įvairi, pradedant religija (40 proc. krikščionių, 60 proc. musulmonų) ar kultūra ir baigiant gamta (nuo snieguotų kalnų iki dykumų ir paplūdimių).

Šiek tiek apie Beirutą ir Libaną

Libane karo veiksmai nevyksta jau kelerius metus. Statistika teigia, kad Beirutas, Libano sostinė, pagal nusikalstamumą yra vienas saugiausių pasaulio miestų. Mieste gausu jaunimo, gatvės vakarietiškos, šurmuliuoja, vakarietiškos mados sumišusios su rytietiška dvasia. Ar dieną, ar naktį, visada Beirute jaučiausi labai saugiai. Iš pradžių gali šiek tiek neįprastai atrodyti vos ne kiekvienoje sankryžoje stovintys kareiviai, daug kur su vikšriniais šarvuočiais ir kulkosvaidžiais. Draugiški, besišypsantys, mielai su praeiviais, ypač turistais, kalbantys kareiviai sustiprina saugumo pojūtį. Kaip sako libaniečiai, būtų keista ir nenatūralu, o jie jaustųsi ne taip saugiai, jei kareivių gatvėse nebūtų. Tiesiog turi priimti – tokia tvarka, ir tiek. Užtenka savaitės, kad priprastum ir net nepastebėtum šarvuočių ir kitokio karinio transporto.

Libanas – arabų šalis, kurioje klesti dvi religijos – krikščionių ir musulmonų. Tai iš tiesų nuostabaus grožio šalis, kurioje rasi visokiausios gamtos: ilga Viduržemio jūros skalaujama pakrantė, iš visų pusių juosiama kalnų grandinės. Tarpusavio nesutarimai, karai su Izraeliu, konfliktai su Sirija ilgai kankino šią šalį, traukiančią daugybę turistų savo grožiu ir pramogomis. Libaniečiai – finikiečių palikuonys ir dažnas jų save vadina finikiečiu, o ne arabu. Kaip finikiečiams ir derėtų, Libanas turi gerai išplėtotą finansinį sektorių, o Beirutas su gausybe bankų yra vienas iš didžiausių finansinių centrų Artimuosiuose Rytuose.

Libane seniausi civilizacijos įrodymai siekia 5000 m. pr. Kr. Daugelyje šalies vietų yra gerai išsilaikiusių senovės civilizacijų statinių, ypač Romos imperijos. Po Pirmojo pasaulinio karo, sugriuvus Otomanų imperijai, Libanas buvo patikėtas valdyti Prancūzijai ir tai tęsėsi iki 1943 m., kai Libanas paskelbė nepriklausomybę. Dauguma libaniečių kalba prancūziškai, nemažai ženklų išversta į prancūzų kalbą. Jaunimas puikiai šneka viena iš dviejų užsienio kalbų – prancūzų arba anglų, nelygu kokia kalba baigė mokyklą. Dažnai jaunuoliai gerai moka abi kalbas. Po Antrojo pasaulinio karo Libano ekonomika klestėjo, jis buvo vadinamas Artimųjų Rytų Šveicarija, turistų į šalį plūdo labai daug ir dėl to Beirutas buvo pramintas Artimųjų Rytų Paryžiumi. 1975 m. viską sujaukė prasidėjęs pilietinis karas, kuris truko iki 1990 m. Per jį kone visa šalis buvo suniokota, o padariniai matomi iki šiol, kai kurie namai Beirute nėra sutvarkyti ir jau beveik 20 metų stovi apšaudyti ir apsprogdinti granatsvaidžių. Vis dėlto po pilietinio karo buvo imtasi didelių atstatymo darbų ir visas Beiruto centras iš griuvėsių krūvos buvo prikeltas iš naujo. Libanas vėl klestėjo, turistų srautai didėjo, tačiau 2006 m. mėnesį trukęs karas tarp Izraelio ir „Hezbollah” vėl viską sujaukė. Buvo padaryta didelė žala infrastruktūrai, subombarduoti keliai, tiltai, oro uostas. Izraelio oro atakų padariniai taip pat daug kur matomi iki šiol. Tačiau per paskutinius trejus metus Libanas atsigavo ir dabar Beirutas vėl pulsuoja gyvybe.

Šalis pribloškė neapsakomo grožio kraštovaizdžiu, kurio neįmanoma perteikti nuotraukomis. Jūra, šalia aukščiausi kalnai. Miestą dažnai dengia rūkas nuo karščio. Parduotuvėse, restoranuose, visose patalpose veikia kondicionieriai. Pagrindinėse gatvėse daug kamščių, nes visuomeniniu transportu mažai kas naudojasi, kiekvienas turi po automobilį.

Viduržemio jūra skalauja Libano pakrantę per visą šalį, pakrantėse – viešbučiai, vilos, atostogų kompleksai, mokami paplūdimiai. Skirtingai, nei daugelis mano, šalyje nedaug mačiau moterų su čadromis, čia merginos itin mėgsta demonstruoti savo grožį didelėmis iškirptėmis, mini sijonukais, o į klubą dažnai eina su puošniomis suknelėmis. Paplūdimiuose vyrauja bikiniai, daug papuošalų netgi prie baseinų.

Maisto kainos prekybos centruose kiek didesnės nei Lietuvoje. Gerų virtuvių (arabiškos, armėniškos, itališkos ir kt.) restoranuose brangu, vakarienė kainuoja apie 100 litų žmogui. Yra daug ekonominės klasės restoranų, dažniausiai amerikietiško maisto (sumuštiniai, bulvytės), picerijų, kuriose įmanoma pavalgyti ir už 30 litų žmogui. Tiesa, pakelėse gausu greito maisto restoranų, kuriuose galima pigiai nusipirkti skanaus arabiško maisto.

Mokymasis Amerikos universitete Beirute

Buvo įdomu mokytis anglų kalba, išmokau įvairių savo specialybės terminų. Studijų sistema universitete atitinka amerikietišką modelį, AUB yra akredituotas JAV. Paskaitų laiko mažiau nei VU, tačiau užduodama labai daug namų darbų ir nurodomos valandos, kuriomis dėstytojas priima studentus savo kabinete ir aiškina kurso medžiagą, dažniausiai susijusią su namų darbais. Šitaip skatinamas savarankiškas darbas ir bendravimas su dėstytoju – dažnai namų darbuose būdavo užduočių, kurias sugalvoti, kaip atlikti pačiam, be papildomų paaiškinimų ar patarimų, būtų labai sunku.

Vis dėlto studijų lygis nebuvo labai aukštas – kursų teorinė dalis dažnai būdavo paprastesnė nei VU Matematikos ir informatikos fakultete, tačiau daug praktinių užduočių. Universitetas nustebino milžiniška ir puikiai sutvarkyta teritorija, visur medžiai, žolė, tarsi didelis parkas, nors kitur Beirute žalumos labai mažai.

AUB yra privatus universitetas, studijos per metus kainuoja 10 000-13 000 JAV dolerių, atsižvelgiant į specialybę (suprantama, išvykstant pagal Erasmus programą nereikia mokėti jokiame universitete). AUB sulaukia daug paramos iš įvairių organizacijų ir valstybių, taigi yra gana turtingas ir turi puikų sporto centrą su pavydėtinos kokybės futbolo aikšte. Netrūksta ir įvairių studentų klubų – pasinaudojau proga treniruotis plaukti, dalyvavau žygeivių ir tarptautinių studentų klubų veikloje.

Nors iš pirmo žvilgsnio universitetas labai tvarkingas ir vidinė sistema gera, iš tikrųjų universiteto biurokratija dažnai būdavo nepaslanki ir paini. Tačiau tarptautiniams studentams sekėsi, nes jų koordinatorė labai maloniai padėdavo bet kokiais klausimais ir dažnai biurokratija būdavo apeinama išskirtinėmis teisėmis – to vietiniai studentai pavydėjo.

Kaip tik tuo metu, kai buvau, gegužės mėnesį vyko naujo universiteto prezidento inauguracija. Kadangi prezidentai keičiasi vidutiniškai tik kas dešimt metų, tai buvo milžiniška šventė, įvairūs renginiai truko visą mėnesį, o tarptautiniams studentams buvo pasiūlyta nešti savo valstybės vėliavas eisenoje. Neatsisakiau, buvo pasiūta Lietuvos vėliava ir dalyvavau eisenoje (žr. nuotrauką), kurioje iš viso plevėsavo net 69 valstybių vėliavos. Buvo tikrai smagu.

Sirvydas Dagys, VU MIF finansų ir draudimo matematikos IV k. studentas