„O, studijų metai – patys gražiausi!“ – tokį atsidūsėjimą tenka neretai išgirsti iš savo vidutinio ar brandaus amžiaus kolegų. „Ach, studijuoti ir studentauti buvo taip nuostabu!“ – šią frazę iš savo tėvų tikriausiai teko išgirsti ir dažnam studijas pradedančiam jaunuoliui. Išgirsti ir… mažų mažiausiai nustebti ar nesutikti. Nes studijavimas ir net studentavimas – bent jau pirmuosius metus – nebūtinai atrodo nuostabus, gražus, įspūdingas. Kartais – tiesiog dar vienas gyvenimo etapas, kuris šiuo metu menkai kuo skiriasi nuo ankstesnių etapų, pavyzdžiui, mokyklos. Kartais – nuviliantis ar sudėtingas, kupinas nelengvų iššūkių. Taigi ką reiškia pirmieji studijų metai, kaip juos sutinkame ir ką pasitelkiame į pagalbą įveikdami iššūkius?

Galėtume sakyti, kad kiekvieno patirtis pradedant studijas universitete skirtinga, tačiau ir panaši. Pirmiausia apie panašumus. Kiekvienas gyvenimo pasikeitimas – nesvarbu, koksai būtų – visiems kelia daugiau ar mažiau įtampos ir įvairių – būtent įvairių, taigi ir džiugių, ir nemalonių, emocijų. Keičiasi aplinka, aplinkos reikalavimai ir reikalavimai sau. Svarbiausia, keičiasi ta grupė žmonių, su kuriais save lyginame. Daugiau nei pusė į universitetą įstojusiųjų buvo geriausi iš geriausių savo klasėse, mokyklose. Daugiau nei pusė baigiamuosius egzaminus išlaikė geriausiais balais Lietuvoje. O štai universitete tokių, vadinasi, beveik kas antras. Ir dėstytojai nebūtinai iškart atpažįsta ir įvertina atsineštą žinių bagažą. Taigi tenka patirti, ką reiškia būti tiktai vidutiniu ar gal net „prastesniu“ nei dauguma… Šis patyrimas, žinoma, dažniausiai žeidžia – ir tai yra taip bendražmogiška ir suprantama. Tik labai nedaugeliui iš mūsų pasisekė gauti iš tėvų unikalią dovaną – gebėjimą nelyginti savęs su kitais ir džiaugtis savimi nepriklausomai nuo formalių rezultatų. Vertinti savo pastangas, o ne pasiekimus. Visiems kitiems kiekviena nesėkmė gali reikšti „esi niekam vertas“, o sėkmė, deja, sutinkama žiauriu „galėjai ir geriau“…

Dar vienas labai žmogiškas, taigi visiems bendras, iššūkis – bendravimas, santykiai su kitais. Sulig studijų pradžia santykiai neretai keičiasi – su vienais draugais ar artimais žmonėmis tenka išsiskirti, kitus atrandame naujai. Kiekvienas išsiskyrimas kelia liūdesį (net jeigu jo neatpažįstame ar nenorime pripažinti), o kiekviena nauja pažintis – abejonių ir baimių (o jei nepasiseks, o jei ir vėl nieko neišeis?). Todėl bent jau iš pradžių – nesvarbu, kad aplinkui daugybė bendraamžių – galime jaustis gana vieniši ir pasimetę.

Dalis studentų patiria dar daugiau pasikeitimų. Ne tik naujos studijos, naujos pažintys, nauji reikalavimai. Neretai – gyvenimas kitame mieste, naujoje aplinkoje. Iššūkių kelia ir gali varginti gyvenamosios vietos paieška, derinimasis su bendrabučio kaimynais, buitis, nuolatinis pinigų trūkumas ar rūpestis, kaip jų prasimanyti…

O dabar apie skirtumus. Labiausiai jie priklauso nuo to, kokia buvo ankstesnė patirtis ir kiek patirtis mokykloje skirsis nuo patirties universitete. Skirtumai priklauso ir nuo to, kokie yra lūkesčiai, ko būtent tikėjomės ir kiek to radome. Dar, žinoma, ir viena, ir kita labai priklauso nuo mūsų būdo (pavyzdžiui, nuo polinkio kiekvienąsyk matyti tuščią, o ne pilną stiklinę) ir turimų bendrųjų gebėjimų, ypač, kaip mes, psichologai, mėgstame sakyti, asmenybės brandumo.

Kaip tik šie dalykai, o ne atsineštų žinių bagažas ar mūsų intelektas, yra reikalingiausi sėkmingai studijų pradžiai, tolesniam studijavimui ir studentavimui, kaip ir kitais reikšmingų gyvenimo pasikeitimų atvejais. Kas šie dalykai? Ogi gera savireguliacija, emocinis atsparumas, pagaliau tiesiog gebėjimas pasirūpinti savimi ir kreiptis pagalbos, kai susiduriama su iššūkiais ar sunkumais.

Studijos universitete reikalauja itin geros savireguliacijos, tai yra gebėjimo siekti tikslų atsispiriant pagundoms, planuojant ir numatant, susivaldant ir išliekant dėmesingam. Čia mažai struktūros ir rėmų, laisvės kur kas daugiau. Kaip tik ši, deja, ne tik teikia neribotas galimybes, bet ir įpareigoja. Taigi ji neatsiejama nuo atsakomybės. Nors, kaip teigia daugybė tyrėjų, savireguliacija formuojasi labai anksti, ikimokykliniame amžiuje, ją keisti ir ugdyti galima bet kada. O gyvenime ji tikrai praverčia.

Emociniam atsparumui pagrindai irgi dedami vaikystėje. Gerai, jei turėjome ir tebeturime rūpestingus, mylinčius, bet ir ne per daug kontroliuojančius, slopinančius tėvus. Jei turime kitus artimus žmones, puikiai juos pakeičiančius ar papildančius. Labai tikėtina, kad tokiu atveju ir pagrindo po kojom neprarasime, net jeigu teks visokių išbandymų. Bet jeigu patyrėme praradimų, netekčių arba jeigu į studijas atsinešame fizinių bei psichologinių žaizdų iš vaikystės ar paauglystės, tai nereiktų laukti ir tikėtis, kad jos užgis savaime. Kaip ir nereiktų bandyti jas paskandinti svaigaluose arba trumpalaikiuose santykiuose. Nei viena, nei kita negydo, kad ir kiek stengtumėtės apgauti save ar kitus.

Taigi galiausiai leiskime sau pasirūpinti savimi. Jeigu nėra gerai: jeigu prapuolė gyvenimo džiaugsmas (ar jis taip ir neatsirado, nors sulig studijų pradžia tikėjotės); jeigu vis norisi pamiršti, ką veikėte vakar ar ką turit nuveikti rytoj; jeigu ima skaudėti senas žaizdas ar randasi naujos; jeigu jums nepatinka tai, kaip jaučiatės ar elgiatės, nors kitiems ir gali atrodyti, kad esate „laimės kūdikis“; jeigu tiesiog norite suprasti save, susigaudyti savo lūkesčiuose ir noruose ir ne visada turite su kuo apie tai pakalbėti – profesionali patyrusių ir jaunų psichologų bei psichoterapeutų komanda Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto PTMC Psichologinėje konsultacijoje nuolat pasirengusi jus išklausyti ir drauge su jumis ieškoti sprendimo ir išeities iš bet kokios situacijos.

Daugiau informacijos apie PTMC psichologines paslaugas studentams ir visai VU bendruomenei interneto tinklalapyje www.ptmc.fsf.vu.lt. Rašykite mums ptmc@fsf.vu.lt, skambinkite telefonu 268 7254, užeikite į 116 kab. Filosofijos fakultete. Laukiame jūsų.

 Straipsnis publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (rugsėjis, Nr. 5).