Šiemet Vilniaus universitetas sulaukė daugiau kaip 700 „šimtukininkų“, kurie valstybinius brandos egzaminus išlaikė aukščiausiais balais. Tai dviem šimtais daugiau negu pernai. Pasiteiravome geriausiųjų, kodėl jie pasirinko Vilniaus universitetą, specialybę, kurios studijas jau pradėjo, ko tikisi iš studijų ir kaip save įsivaizduoja po ketverių metų.

Ignas Kriaučiūnas, Gamtos mokslų fakultetas, mikrobiologija ir biotechnologija (5 šimtukai):

Pasirinkau Vilniaus universitetą, nes tai seniausias ir prestižiškiausias universitetas Lietuvoje, turintis senas tradicijas ir stiprią bendruomenę.

Studijuoti mikrobiologiją ir biotechnologiją nusprendžiau todėl, kad manau, jog Lietuvoje ši specialybė labai stipri, tad likdamas savo šalyje gausiu aukščiausio lygio išsilavinimą. Be to, šį mokslą baigę studentai gali gauti gerai mokamą darbą Lietuvoje, o aš būdamas patriotas noriu likti gyventi, dirbti ir kurti šeimą Lietuvoje. Apie kitas specialybes beveik nesvarsčiau, tiesa, domėjausi geografijos studijomis Vilniaus universitete, bet man jos pasirodė per silpnos ir nepraktiškos.

Studijuodamas stengsiuosi suderinti studijavimą su studentavimu, nes reikia ir to, ir to.

Manau, kad po ketverių metų dar nebūsiu baigęs Vilniaus universiteto, visai rimtai planuoju rinktis magistrantūros studijas. Kitu atveju įsivaizduoju save jau dirbantį vienoje iš biotechnologijų įmonių ir jau turintį šeimą. Galiu pasakyti atvirai, nelabai norėčiau gyventi Vilniuje, bet įtariu, kad kitos galimybės nebus…

Simonas Ašmontas, Chemijos fakultetas, biochemija (4 šimtukai):

Vilniaus universitetą pasirinkau todėl, kad, mano nuomone, jis siūlo geriausias mano norimos srities, molekulinių biomokslų, studijas Lietuvoje. Be to, esu iš Vilniaus, tad studijuoti sostinėje gan patogu.

Dar besimokant mokykloje dėmesį patraukė chemija ir biologija, nesvetima buvo ir fizika, todėl rinkdamasis studijų programą norėjau sujungti kuo daugiau gamtos mokslų. Svarsčiau ne tik apie biochemiją, bet ir apie molekulinės biologijos bei biofizikos studijas, tačiau trauka chemijai nugalėjo.

Vilniaus universitete tikiuosi įgyti daug naujų žinių ir patirties, susirasti bendraminčių tiek akademinėje, tiek kitose srityse.

Dar taip toli neplanuoju, bet pasitelkęs vaizduotę galiu pasakyti, kad tikriausiai būsiu biochemikas, kuris jau daugmaž įsivaizduoja, ką nori veikti su savo gyvenimu.

Elzė Atroškevičiūtė, Medicinos fakultetas, medicina (4 šimtukai):

Vilniaus universitetas buvo vienas iš dviejų, kuriame galėjau studijuoti norimą specialybę. Pagrindinis faktorius buvo tai, kad Vilnius – mano gimtasis miestas, taigi norėjau jame pasilikti.

Kadangi po mokyklos baigimo metus nusprendžiau niekur nestoti, turėjau daug laiko apmąstyti savo pasirinkimą. Iš pradžių buvo visko: daug abejonių ir blaškymosi, nes vienodai domino begalė sričių ir negalėjau nuspręsti, ko noriu. Tačiau po kelionių grįžusi į Lietuvą šį pavasarį tvirtai ir galutinai nusprendžiau, kad mano kelias – medicina. Bendravimas su įvairiais žmonėmis, skirtingų kultūrų pažinimas padėjo pamatyti aiškią ateities viziją.

Į studijas žiūriu kaip į galimybę toliau tobulėti ir siekti trokštamos specialybės, o ne kaip į „privalomus atkentėti“ metus, todėl tikiuosi daug naujos informacijos, žinių ir suteiktų įgūdžių. Žinoma, bus įdomu vėl grįžti į mokslo sistemą po metų pertraukos, įsilieti į naują kolektyvą.

Po ketverių metų save įsivaizduoju toliau graužiančią knygas, kol bendraamžiai, kitų specialybių studentai, džiaugsis baigę bakalauro studijas.

Emilija Juškevičiūtė, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, politikos mokslai (3 šimtukai):

Vilniaus universitetą pasirinkau dėl kelių priežasčių. Kadangi norėjau studijuoti politikos mokslus, pasirinkau vietą, kuri, mano manymu, Lietuvoje yra geriausias variantas – TSPMI. Be to, norėjau likti Vilniuje, įsitraukti čia į įvairias veiklas.

Labai ilgai negalėjau išsirinkti, ką studijuoti. Svarsčiau apie fiziką, geologiją, danų kalbą, istoriją ir tai dar ne pabaiga. Maniau, niekaip neišsirinksiu. Nusprendžiau studijuoti tai, kas sujungia daug mokslų, kas man įdomiausia ir, tikėtina, greitai neatsibos. Tvirtai apsisprendžiau studijuoti politikos mokslus likus daugiau nei pusei metų iki stojimo.

Tikiuosi aukšto lygio studijų, galimybės išvažiuoti pagal mainų programą, kuo mažiau sauso kalimo, progų išreikšti save ir, aišku, spalvingos „popamokinės“ veiklos. Iš savęs tikiuosi darbingo nusiteikimo. Po ketverių metų viliuosi būti gerai pasikausčiusi politologijoje ir pilna idėjų.

Gabrielė Kemėšytė, Orientalistikos centras, japonologija (3 šimtukai):

Vilniaus universitetas buvo vienintelis Lietuvoje, kuriame norėjau studijuoti, todėl kai nusprendžiau pasilikti Lietuvoje, pasirinkimas buvo labai paprastas.

Jau porą metų dažnai tekdavo bandyti atsakyti į klausimą: „Kodėl japonologija?“ Dar ir dabar šis klausimas neturi visiškai konkretaus atsakymo, o jo formulavimo gairės visada veda per japonų rašytinio teksto tradiciją, Heiano epochos literatūros kūrinius ir norą kultūrą pažinti ne iš Vakaruose susidariusių stereotipų.

Tikiuosi išlaikyti savo darbo etiką, akademiškai tobulėti ir, žinoma, prisijaukinti japonų kalbą.

Nemanau, kad dabar reikia save įsivaizduoti po ketverių metų. Pirma reikia juos nugyventi, o tada jau galima žiūrėti iš perspektyvos ir vertinti.

Straipsnis publikuotas laikraštyje „Universitas Vilnensis“ (rugsėjis, Nr. 5).