Per ES vidaus reikalų ministrų susitikimą buvo sutarta, kad Lietuva per dvejus metus priims 325 pabėgėlius. 255 pabėgėliai į šalį atvyks iš Italijos ir Graikijos, dar 70 – iš trečiųjų šalių. Daugiausia tai turėtų būti iš Sirijos pabėgę asmenys.
Pasigirsta nuomonių, kad ne tik ekonomiškai mes nepasirengę jų priimti, bet tai gali suardyti valstybės pamatus, nes skirtingų kalbų, kultūros, religijos integracija neįmanoma.
Tačiau mums jau yra tekę priimti panašius sprendimus. Istorijos fakulteto docentė, kultūros istorijos ir antropologijos studijų programos dėstytoja Jurgita Šiaučiūnaitė-Verbickienė, tyrinėjanti Lietuvos etninių ir konfesinių bendruomenių istoriją ir kultūrą, apžvelgia mūsų daugiatautės valstybės patirtį ir praeities pamokas.

Ko galime pasimokyti iš savo valstybės praeities?

Ne visų tautinių mažumų atstovų atsiradimas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje sietinas su imigracija. Turime etninių grupių, susiformavusių dėl vidinės asimiliacijos procesų, yra atvykusiųjų dėl geresnės gyvenimo ir pragyvenimo vietos (tai būtų artima šiandien vykstančiai migracijai), bet turėjome ir užkariautųjų plečiantis valstybės sienoms, karo belaisvių. Bendruomene, į Lietuvą atvykusia dėl persekiojimų, reikėtų laikyti rusus sentikius. Žydų bendruomenės įsikūrimas Vidurio ir Rytų Europoje taip pat dažnai aiškinamas kaip persekiojimų pasekmė, bet šis veiksnys nebuvo vienintelis. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpis sietinas su žymios dalies Lietuvos tautinių mažumų įsikūrimu, vėliau tautybių spektrą dar margesnį dėl valstybės organizuotų akcijų padarė sovietmetis. Nereiktų pamiršti, kad nuo XIX a. antrosios pusės, o ir tarpukariu, buvo stipri vietos žmonių emigracija, suformavusi lietuvių bendruomenes už valstybės ribų. Plačiai po pasaulį pasklido ir Lietuvos žydai.

Kaip prisitaikė į Lietuvą atvykusių tautų atstovai?

Atvykstančių bendruomenių įsigyvenimas vyko taikantis prie vietos visuomenėje susiklosčiusios sanklodos, laipsniškai Lietuvos teisės ribose formuojant jų teisinį ir socialinį statusą. Adaptuotis buvo paprasčiau išpažįstantiesiems krikščioniškas konfesijas. Nekrikščionių integracija buvo komplikuotesnė, jų išpažįstama religija laikyta pagrindine kliūtimi, bet dalinis į(si)jungimas ar žemesnis statusas netrukdė šioms bendruomenės gyventi ir veikti, o visuomenės socialinė sankloda adaptavo tokį modelį. Pačioms bendruomenėms nepilnai integruota, bet teisiškai aiškiai apibrėžta padėtis veikiausiai  buvo priimtina. Svarbu, kad mažumų atstovai jautėsi saugūs, galintys išpažinti savo religiją, tad ateitį siejo su Lietuva. Istorijos tėkmėje buvo ne vienas atvejis, kai mūsų šalyje įsikūrusių tautinių  grupių atstovai galėjo pasinaudoti repatriacijos teise, bet pasiliko čia. Prisiminkime, kad Lietuvoje gyvenę ir gyvenantys skirtingų tautų atstovai ne tik patys siekė komfortiškesnio gyvenimo, bet savo patirtimi bei pasiekimais praturtino ir tebeturtina mūsų visuomenę.

Ar norint išgyventi svečioje šalyje būtina į ją integruotis?

Norint jaustis komfortiškai, galėti puoselėti savo kultūrą ir tradicijas integracija pageidautina. Jos nereikėtų painioti su asimiliacija ar kitomis kraštutinėmis apraiškomis, nepalyginti stipriau paveikiančiomis nedominuojančių grupių atstovus. Kalbėdami iš dominuojančios grupės pozicijų dažnai svarstome apie etninių grupių, imigrantų ar pabėgėlių perspektyvas mūsų visuomenėje baimindamiesi dėl jų sudėtingos integracijos, bet pamirštame esminį klausimą: ar patys norėsim, mokėsim ir sugebėsim priimti kitokią kultūrinę tradiciją ir kilmės vietą turinčias grupes? Daugumos pasirengimas priimti yra svarbesnis nei jų integravimosi problema. Šie procesai vyksta palaipsniui. Mūsų istorijoje daug pavyzdžių, kai atvykusios ir Lietuvoje pritapusios etninės mažumos ne tik sieja savo ateitį su Lietuva, bet ir ją supranta kaip savo Tėvynę. Noras gyventi joje ir pateisinti savo autochtoniškumą leidžia atsirasti gražioms legendoms apie juos pakvietusius kunigaikščius, naudą ir pagalbą Lietuvos visuomenei.

Ar lietuviai visada buvo tolerantiški, pakantūs kitataučiams?

Skirtingais istorijos tarpsniais būta įvairių situacijų, kurias vertindami galime didžiuotis padarę teisingus pasirinkimus, bet yra praeities įvykių, dėl kurių reikia apgailestauti. Tai holokaustas, romų genocidas, kurie ne tik sunaikino dalį Lietuvos visuomenės, bet ir traumavo likusius gyventojus. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuri šiandien romantizuojama ir pristatoma kaip daugiatautė bei daugiakultūrė valstybė, pakantos ribos, kaip ir visame to meto krikščioniškame pasaulyje, apėmė tik skirtingų krikščioniškų konfesijų išpažinėjus. Dėl to čia buvo palanku kurtis nuo persekiojimų Rusijoje bėgantiems sentikiams, kiek anksčiau – kitur persekiojamiems protestantizmo šalininkams. Nekrikščionių bendruomenės ar krikščionys romai, nesutikę gyventi sėsliai, buvo apriboti įvairių suvaržymų. Pirmasis VU rektorius Petras Skarga ne sykį aršiai pasisakė prieš žydus ir judaizmą, Vilniaus universiteto spaustuvėje leistos antijudaistinės knygos, totoriams buvo apribota galimybė statyti mečetes, smerkiamas islamas. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, kaip ir kitoms viduramžių ir ankstyvųjų moderniųjų laikų krikščioniškos Europos valstybėms, buvo būdinga nepakanta išpažįstantiems nekrikščioniškas religijas ar pasirinkusiems su dominuojančiomis vertybėmis kontrastuojantį gyvenimo būdą, kuri nuo kitų Europos kraštų skyrėsi tik šiek tiek nuosaikesne forma. Gyvenimo kasdienybei suvaldyti buvo išleidžiamos specialios privilegijos, draudžiančios smurtavimą ir reikalaujančios pagarbos skirtingų religijų maldos namams ar kapinėms. Totorių, žydų ir romų teisinę padėtį aptariančių straipsnių rasime ir Lietuvos statutuose. LDK susiklosčiusios sambūvio formos reikalavo reguliavimo „iš viršaus“, bet tuo pačiu sudarė tvarias prielaidas skirtingų konfesijų, skirtingos etninės kilmės grupių sugyvenimui. Nors vis dažniau gilindamasi į šias temas imu svarstyti, kad atskirtis buvusi mažesnė, nei įsivaizduojame.

XIX a. pateikė netikėtą situaciją – po Abiejų Tautų Respublikos trečiojo padalijimo Rusijos imperijoje atsidūrę lietuviai tapo etnine mažuma, o katalikybė  nebeteko dominuojančios religijos statuso. Nepakanta, ypač žemiausią statusą Rusijos imperijoje turėjusių žydų atžvilgiu, išliko ir laipsniškai transformavosi iš antijudaizmo į antisemitizmą. Tarpukariu modernią nacionalinę valstybę kuriantys lietuviai pirmą kartą istorijoje turėjo galimybę ją formuoti priimdami visas gyvenusias etnines ir religines bendruomenes. Visos tarpukario Lietuvos mažumos, kurių didžiausia buvo žydai, gavo Lietuvos Respublikos pilietybę. Minimu laikotarpiu Lietuvos tautinės mažumos pradėjo kalbėti lietuviškai, demonstravo lojalumą valstybei, prisidėjo prie jos kūrimo, laipsniškai integravosi į visuomenę.

Prie ko prisitaikyti sudėtingiausia: religinių, kultūrinių skirtumų, kalbos? Kas padeda kitataučiams prisitaikyti ir išgyventi ar integruotis?

Jei reikėtų surikiuoti hierarchinę seką, matyt, kalba yra lengviausiai išsiugdomas ir išmokstamas dalykas. Kalbos įvaldymas neabejotinai praplečia pritapimo galimybes, mažina atskirtį ir teigiamai veikia socializaciją. Su religija ir kultūra sudėtingiau. Viena vertus, šios dvi grandys glaudžiai susijusios, kita vertus – religijos keitimas nėra būtina ar privaloma integracijos sąlyga. Kitaip tariant, kitos religijos išpažinimas nėra kliūtis integracijai, ypač šiandienos pasaulyje. Istoriškai tik iki XVIII a.–XIX a. sandūros religijos (ypač judaizmo ar islamo) keitimas į dominuojančią galėjo lemti socialinio ir teisinio statuso pokyčius, tapti integracijos ir asimiliacijos prielaida. Vėlesniais laikotarpiais religijos dėmuo prarado svarbą, galima buvo būti Mozės tikėjimo prancūzu, judaizmą išpažįstančiu lenku, o tarpukariu klostėsi situacija, kuri veikiausiai po kurio laiko būtų leidusi kalbėti apie žydus kaip „Mozės tikėjimo lietuvius“.