Žinomas švedų leidėjas, žurnalistas, kritikas ir kultūros publicistas Svante Weyleris į Lietuvą pirmą kartą atvyko 1989 m. Nors anuomet vizito tikslas buvo visai kitoks, tačiau S. Weyleris ir dabar nepamiršta mūsų šalies bei VU Skandinavistikos centro, į kurį atvažiuoja skaityti paskaitų. Ta proga šio centro docentė Ērika Sausverde pakalbino svečią apie jo pirmojo vizito įspūdžius, patirtį švedų armijoje, švedų literatūrą ir apskritai apie Švediją.

Į Lietuvą pirmą kartą atvykote 1989 m. Paskui buvote atvažiavęs dar keletą kartų. Kodėl?

Studijavau slavistiką, koncentravausi ties Rytų Europa, Sovietų Sąjunga. Kai ledai pradėjo judėti, mano susidomėjimas išaugo. Švedijos radijuje dirbau žurnalistu. Mano vadovas suteikė galimybę pakeliauti po Baltijos šalis, kad pajusčiau tikrąją atmosferą.

Atvykęs į Vilnių turėjau vieną adresą – Vilniaus kvarteto įkūrėjo Donato Katkaus. Prisimenu, kaip su juo vaikščiojome Vilniaus gatvėmis. Jis visus pažinojo ir su visais sveikinosi. Vakare Donatas nusivedė į Rašytojų sąjungą, kur rinkdavosi sąjūdininkai. Prisimenu labai tamsią salę, išpuoštą medžiu. Joje buvo pilna žmonių, diskutavusių apie tai, kaip turėtų vadintis nauja laisva tauta. Kažkas pasiūlė Lietuvos Respubliką, tačiau buvo pertrauktas raginimo praleisti visus nereikalingumus – turi būti tiesiog Lietuva. Kai Donato paklausiau, kas tie žmonės, jis tik lakoniškai įvardijo, kad „žymus istorikas“ ar „garsus literatūros kritikas“. Atrodė, kad veiksmas vyksta XIX a., Europos tautų kūrimosi pradžioje. Dabar iš to gali tik pasijuokti, bet šie žmonės žinojo, kad labai greitai Lietuva taps nepriklausoma.

Mokate šiek tiek rusiškai. Kur išmokote šią kalbą?

Tarnaudamas švedų armijoje. Kaip tik vyko šaltasis karas, tad reikėjo žmonių, kurie susikalbėtų su į Švediją atvykstančiais rusų kareiviais. Ironiška tai, kad švedų armija rusų kalbos mokė visus vyrus korespondentus, vertėjus, diplomatus – tuos, kurie dirbo su Rusija. Daugelis mūsų susižavėjome rusų kultūra. Argi ne graži ironija: turėjome būti tarsi šnipai, tačiau rusų kalbą panaudojome tam, kad suprastume Sovietų Sąjungą ir joje vykusius procesus. Mane visuomet domino kultūriniai ir politiniai santykiai. Jie akivaizdžiausi buvo ne kur kitur, o komunistinėse šalyse. Ten žmonės norėdavo, kad apie juos kalbėtų. Niekas jų negalėjo išgelbėti labiau, negu žinomumas Vakaruose.

Armija, norėdama mus paskatinti išmokti rusų kalbos per vienerius metus, suteikė galimybę tuo pačiu metu laikyti egzaminus universitete. Kariška disciplina, derinama su civiliu kalbos vartojimu, išties veikė. Deja, po armijos nė karto nebuvau užsidėjęs karinės uniformos. Tačiau išmokau slavų kalbų. Tai man pravertė 1989 m., kai buvo ieškoma žmonių, gebančių kalbėti šiomis ir dar vokiečių kalba. Tokių laukė graži karjera (šypsosi).

Pirmą kartą į Lietuvą atvykote kaip žurnalistas. Kur dirbote? Švedijoje esate žinomas ir kaip leidėjas.

Mano specializacija buvo Rytų Europa ir Vokietija. Kai buvau jaunesnis, vykdavau į pastarąją mokytis vokiečių kalbos, domėtis vokiečių politika, literatūra. Tą darau iki šiol. Kaip radijo žurnalistas į Vokietiją keliaudavau kasmet. Kaip leidėjas irgi palaikydavau ryšius su Vokietija. Leisdavau rusų, vokiečių, vengrų autorius. Nors nelengva jiems surasti skaitytojų, bet turėjome šiuos autorius iškelti į viešumą.

Mane, kaip žurnalistą, domina ir Afrika, tad 10 metų vykdavau į šį žemyną, kad jį suprasčiau. Jeigu nežinai „Hamleto“ siužeto, tave laiko neišsilavinusiu. Bet jeigu nieko nežinai apie Afriką, niekam tai nerūpi. Manau, tai nesąžininga. Daug laiko praleidau Konge. Turbūt keista, tačiau niekada tiek nežinojau apie Švediją, kiek apie ją sužinojau būdamas tenai. Tam, kad suprastume Afrikos problemas, turime pasižiūrėti, kaip jas sprendžiame savo šalyje, kaip sudaryta mūsų visuomenė. Išmokau neapsakomai daug, parašiau eseistinę knygą „Namas Nguoedi“. Todėl ir kartoju studentams: „Jeigu norite sužinoti apie savo šalį, palikite ją! Išvykite, tačiau paskui sugrįžkite. Lietuvos negalite matyti Lietuvoje. Kirtę jos sieną iškart savo šalį pamatote kitomis akimis.“

Apie ką dar kalbatės su lietuvių studentais? Kokias paskaitas jiems skaitote?

Nesu akademikas. Kalbu apie tai, kas man svarbu, apie man svarbias knygas. Apie daug ką išmanau po truputį. Tai būdinga žurnalistui, leidėjui. Kalbėjau ir apie knygą, visiškai pakeitusią mano požiūrį apie Švediją. Tai dviejų istorikų veikalas „Ar švedas yra žmogus?“. Galbūt pasirodys juokinga, bet knygą tokiu pavadinimu po karo parašė anglas. Jis teigė, kad Švedija yra keista šalis, neturinti pasaulyje analogų. Jam Švedija nepatiko, nes atrodė tarsi racionali utopija, kur viskas taip racionalu, kad net verčia suabejoti, ar švedai tikrai žmonės, o ne kas nors kita.

Minėti du istorikai šį fenomeną stengiasi paaiškinti iš skirtingų startinių pozicijų. Jie nepradeda nuo geografinių aplinkybių, ekonomikos ar politikos istorijos, bet nuo mūsų šeimų istorijos, ryšio tarp individo, šeimos ir valstybės. Paaiškėjo, kad švedai mėgsta savo valstybę, kartais ją myli, nes ji išlaisvina nuo grupių, kuriose individas gimęs: šeimos, religinės ar vietinės bendruomenių. Geriausia, ką galime pasakyti apie vaiką – kad jis nepriklausomas, savarankiškas. Toks ir švedo idealas – gyventi savarankiškai ir nuo nieko nepriklausyti.

Šie istorikai parodė, kad, užuot buvę kolektyvistine visuomene, esame individualistai. Jokioje kitoje visuomenėje nebuvo kultivuojamas individualizmas. Visa tai keičia mąstymą ir suvokimą apie Švediją. Galbūt nustebsite, tačiau tipišką šeimą Stokholme sudaro vienas žmogus viename bute. Daugeliui žmonių visame pasaulyje galbūt tai skamba it pragaras.

Kokie švedų tekstai, literatūra Jums artimi? Kuriuos pasiūlytumėte paskaityti lietuvių studentams?

Kaip leidėjas, esu visiškas estetas. Domiuosi ir politika, bet ji yra tarsi nuodai literatūrai. Reikia būti labai geru rašytoju, kad galėtum literatūrą panaudoti politikoje, nes politinės pažiūros prieštarauja menui. Jis kelia klausimus, o politika pateikia atsakymus. Kaip leidėjas, esu suinteresuotas ieškoti ir populiarinti gerą literatūrą. Jūsų studentams atvežiau knygą apie jaunas merginas, gyvenančias mažame Švedijos mieste. Jų tikslas yra nereikšmingais veiksmais užpildyti susidariusią tuštumą. Tai linksma, provokuojanti ir tam tikru požiūriu probleminė knyga apie Švediją, jos merginas ir feminizmą. Norėjau sužinoti, ar jūsų studentai atpažins save šioje knygoje. Ar ji jiems pasirodys per daug švediška, per daug racionali?

Kas šiuo metu vyksta švedų literatūroje?

Dauguma autorių lenktyniauja, bet kiekvienas sava kryptimi. Pastebiu ir autentiškumo paieškų. Tai irgi problemiška, nes poezija ir novelės nukreiptos prieš tikrovę, jos akcentuoja vaizduotę. Dauguma rašytojų sako: „Parašiau novelę ir noriu, kad patikėtumėte, jog viskas joje yra tiesa.“ Buitiniu lygmeniu tai skambėtų taip: „Parašiau istoriją apie moterį, kuri esu aš.“ Arba: „Tai istorija apie prievartautoją, apie kurį skaitėte laikraštyje.“ Tokiems dalykams paprastai naudojama žurnalistika arba negrožinė literatūra. Kiti rašytojai knygos viršelyje rodo save, tačiau knyga juk ne apie juos. O ir veikėjų tokiais pat vardais nėra. Kodėl knygos autorius yra viršelyje, kai knyga ne apie jį? Turbūt todėl, kad skaitytojai nori tikėti, kad knygoje parašyta tiesa. Rašytojui reikia pasakyti, kad knyga paremta jo, kaimynų ar mamos gyvenimu. Manau, kad tiesa, kurią randame knygose, daug įdomesnė negu ta, kurią randame žurnalistikoje ar negrožinėje literatūroje. Tarkime, skaitote L. Tolstojaus „Aną Kareniną“ turbūt todėl, kad norėtumėte sužinoti, kodėl Ana Karenina viską, ką turi, palieka dėl Vronskio? Tai viena geriausių knygų apie meilę, bet ne Anos Kareninos ar Vronskio. Bet jums neįdomi Anos Kareninos ar Vronskio meilė. Jus domina jūsų pačių jausmai apie meilę. Ta tiesa, kurią iš knygos perkeliate į savo gyvenimą, yra vienintelė, kuri išties įdomi ir besitęsianti per amžius.

Tekstą iš anglų kalbos išvertė ir spaudai paruošė Agnė Grinevičiūtė