Praėjusią savaitę vykusias Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dienas vainikavo diskusija „Šaltojo karo analogijos šiandien“. Valdovų rūmuose susėdę politikos, visuomenės ir mokslo atstovai kalbėjo apie įtemptą geopolitinę šiandienos situaciją, aiškinosi, ar istorinių analogijų paieškos iš tiesų padeda suprasti, kas šiuo metu vyksta Rytų Europoje.

Diskusijoje dalyvavo VU istorijos fakulteto lektorius dr. Tomas Vaiseta, VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Deividas Šlekys, Europos Parlamento narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis ir režisierius, vienas paramos grupės Ukrainai remti „Blue/Yellow” lyderių Jonas Ohmanas. Diskusiją vedė „15min.lt“ žurnalistas Dovydas Pancerovas.

Istorinė analogija kartais pakiša koją

Istorijos fakulteto dekanas prof. dr. Rimvydas Petrauskas, sveikindamas į diskusiją susirinkusius žmones, pažymėjo, kad tema suformuluota labai sėkmingai: „Nors istorija nesikartoja, tačiau, kaip rodo istorinė patirtis, civilizaciniai reiškiniai ir procesai keičiasi lėtai arba iš viso nekinta. Jeigu pažvelgtume į viduramžių politinę topografiją, nesunkiai galėtume atpažinti ir dabartinę geopolitinę situaciją.“

Anot dr. T. Vaisetos, istorikai, pakviesti kalbėti apie dabartines aktualijas, tarsi įspraudžiami į kampą. „Jie, teisindamiesi, kodėl yra reikalingi visuomenei, dažnai sako, kad neišmokę praeities pamokų mes negalėsime judėti į priekį. Tai iš tikrųjų yra tiesa, tačiau labai dažnai man atrodo, kad ją mes naudojame per vulgariai“, – teigė jis.

Istorikas pastebėjo, kad, vertindami dabartinius įvykius Ukrainoje, žmonės pasitelkia Antrojo pasaulinio karo išvakarių analogiją: Vladimiras Putinas prilyginamas Adolfui Hitleriui, Krymas – Sudetų kraštui. „Kuriamas baubas, kad tuojau prasidės karas. Paprasta tokį analogizmą dekonstruoti. Esminis dalykas yra tai, jog Antrąjį pasaulinį karą sukėlė dvi agresorės. Kur antroji dabar? Vieninteliai, kurie ją randa, yra pati Rusija“, – kalbėjo dr. T. Vaiseta.

Jis atkreipė dėmesį, kad pasitelkti istorines analogijas naudinga tam tikroms politinėms grupėms. „Įvesti šaltojo karo sąvoką dabartiniams laikams prasminga politinėje komunikacijoje, jeigu norite, informaciniame kare. Kuo šaltasis karas mums labiau trukdo, negu padeda? Pirma, Rusija nėra tokia galybė, kokia buvo SSRS (ir SSRS nebuvo tokia galinga, kaip vaizdavosi esanti), ir jeigu mes sakome, kad vyksta šaltasis karas, mes piešiame dvipolį pasaulį, tarsi galinga ne tik JAV, bet ir Rusija. Bet, ko gero, JAV pasaulyje mato kitus galios centrus“, – dėstė dr. T. Vaiseta.

Dar viena detalė, dabartinę situaciją atskirianti nuo šaltojo karo, anot istoriko, yra Vakarų palaikymas. XX a. antrojoje pusėje, ypač akademiniuose sluoksniuose, SSRS turėjo didelį intelektualų palaikymą. To šiandien nėra. T. Vaiseta pridūrė, kad šaltojo karo sąvokos taikyti negalime, nes vyksta realus karinis konfliktas. „Šaltajame kare kova vyksta be kraujo. Jeigu mes taikome šį terminą, mes Ukrainą paverčiame pilkąja zona, kuri mūsų vaizdinyje neegzistuoja“, – svarstė jis.

Dr. Deividas Šlekys mano, kad dėl to, jog šaltojo karo metu nebuvo karinio didžiųjų valstybių konflikto, susikuriamas vaizdinys, kad tuo metu vykę kruvini susirėmimai tapo anomalijomis, neatitikusiomis kanono. „1990-ieji, šaltasis karas baigiasi ir mokslininkai pradeda kalbėti apie naujuosius karus: kažkas naujo Ruandoje, Jugoslavijoje, Kosove, Irake. O kas, be technologijų, juose naujo? Kada žmonės buvo nustoję kautis dėl religijos, etninių dalykų? Kai žiūri istoriškai, matai labai daug tęstinumo“, – apie karinius konfliktus sakė jis.

G. Landsbergis įsitikinęs, kad sunku apibrėžti, kas vyksta dabar. Pasak jo, galima pastebėti panašumų su praeityje jau vykusiais dalykais. „Vienoje diskusijoje buvo paklausta, kodėl Rusija nusprendė nesilaikyti Budapešto memorandumo. Jie pasakė, kad nepriima Ukrainos valdžios, ji nelegitimi, rinkimai nepripažįstami. Užpuolant Lenkiją pagal slaptuosius Molotovo–Ribentropo pakto protokolus argumentacija buvo tokia pati“, – su Antrojo karo pradžia situaciją lygino jis. Antra analogija, kurią randa G. Landsbergis – delsimas konfliktą įvardyti kaip karą. Trečiasis jo palyginimas siejasi su grupe Europos Parlamento narių, siekiančių sušvelninti toną Rusijos veiksmų atžvilgiu. „Briuselyje teko diskutuoti su vienu mokslininku. Jis teigė, kad tie žmonės bijo. Pagrindinis dalykas, varantis Vokietijos politiką, yra baimė. Tai panašu į šaltąjį karą“, – kalbėjo jis.

„Kaip istorikas, negaliu sutikti su paprastais alogizmais. Sakoma, kad dabartinė situacija primena Antrojo pasaulinio karo išvakares, bet kartu vadinama šaltuoju karu. Tačiau Antrojo pasaulinio karo išvakarėse nevyko šaltasis karas, o per šaltąjį karą nebuvo Antrojo pasaulinio karo išvakarių. Negali vienu metu būti dviejų situacijų“, – įsitikinęs dr. T. Vaiseta.

Kaip tuomet apibūdinti Rusiją?

Dr. T. Vaiseta pabrėžė, kad didžiausia nūdienos problema yra ta, kad mes neturime tokių mąstytojų kaip Hannah Arendt. „Ne ji sugalvojo totalitarizmo sąvoką, tačiau ji nuosekliausiai ją išplėtojo. H. Arendt įvardijo tai, kas tame pasaulyje buvo visiškai nauja. Ką mes darome? Paimame XX a. vidurio apibrėžimus bei koncepcijas ir taikome jas XXI a. valstybei apibūdinti. Nežinau, ar Rusija yra verta naujo apibrėžimo, bet akivaizdu, kad ji prie to artėja“, – sakė istorikas.

Anot dr. D. Šlekio, šaltasis karas buvo globalus reiškinys, o įvykiai Ukrainoje – labiau regioninis dalykas. Vartodami šią sąvoką, mes sureikšminame Rusiją daugiau, nei reikėtų jos statuso atžvilgiu. JAV ši valstybė nebėra prioritetas.

J. Ohmanas tiki, kad Rusija pasmerkta pralaimėti. „Ji – žlugusi valstybė. Rusija kovoja su laiku, su procesais, kurie yra daug toliau nei Ukraina ar Gruzija. Ji kaunasi su globalizacija“, – konfliktą įvardijo jis.

Dr. T. Vaiseta sutiko su šia režisieriaus mintimi. „Globalizacijos pasaulyje Rusija bando apsimesti, kad ji yra kažkokių pseudotradicinių vertybių gynėja. Bet Rusija neturi ideologijos, tik bando tokią kurti, tačiau ši visiškai apsimestinė, tuščiavidurė ir neturi jokio pagrindo“, – apibendrino istorikas.