Neseniai gydytojai rezidentai prabilo iki šiol nutylėtas problemas. Visuomenė sužinojo, jog jie gydytojo darbą dirba neretai po 80-90 valandų per savaitę, o už tai tegauna 884 litų stipendiją. Nepaisydamas tokio mažo atlygio, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto (VU MF) Taryboje gydytojams rezidentams atstovaujantis Jonas Korsakas fiksuoja asmeninį rekordą: ilsėdamas vos po kelias valandas jis dirbo 11 parų.

Gimus vaikui studijas sustabdžiusi rezidentė, kol vaikui sueina trys metai, gauna tik apie šimto litų pašalpą. Tuberkulioze susirgusi gydytoja rezidentė turėjo išeiti akademinių atostogų ir liko be jokių pajamų. Tas pats atsitiktų ir kitam sunkiai susirgusiam rezidentui.

Gydytojai rezidentai ne tik neturi socialinių garantijų, bet ir tikina, kad studijos praktiškai nevyksta, studijų programų reikalavimai yra tik gražiai surašytas tekstas, retai kada įgyvendinamas tikrovėje.

Trūkus kantrybei rezidentai susivienijo susivienijo ir kreiptėsi į svarbiausias šalies institucijas.

Rezidentams nusibodo būti pigia darbo jėga

Lietuvos gydytojus rezidentus valstybė iki šiol „viliojo“ dirbti daugiau ir gauti mažiau. Be to, dirbti be jokių socialinių garantijų, o susirgus, ypač ilgesniam laikui, pasiimti akademinių atostogų ir likti be vienintelio pajamų šaltinio.

Rezidentai dirba gydytojo darbą ir turi tik studento statusą. Nuo studento stipendijos nemokamos socialinio draudimo įmokos, todėl gydytojams rezidentams nėra kaupiama valstybinė socialinio draudimo pensija, nemokamos motinystės (tėvystės) pašalpos. Susivieniję gydytojai rezidentai nusprendė nebesitaikstyti su tokia padėtimi ir kreipėsi į Seimo Sveikatos reikalų bei Socialinių reikalų ir darbo komitetus, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos ir darbo, švietimo ir mokslo ministrus, šalies Prezidentą ir Vilniaus universiteto bei Kauno Medicinos universiteto rektorius.

Kreipimesi reikalaujama sudaryti privalomas darbo sutartis su rezidentūros bazėmis, paliekant studijų sutartis su Universitetu, bei užtikrinti ne mažesnį nei vidutinį šalies darbo užmokestį. Anot rezidentų, iki 12 metų trunkančios studijos paverčia gydytojus rezidentus pažeidžiama visuomenės grupe ir diskriminuoja juos kitų specialybių atžvilgiu.

Tikėtina, kad su gydytojais rezidentais bus sudaromos darbo sutartys, mat to reikalauja Europos Sąjungos direktyva.

Patriotizmo ar emigracijos skatinimas?

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas balandžio 5 dieną vykusiame akademinės bendruomenės susitikime su Seimo nariais ir ministerijų atstovais pasiūlė rezidentus privalomai visu etatu įdarbinti ligoninėse, kur jie atlieka rezidentūrą. Anot jo, tai padaryti nesunku, nes labai trūksta medikų: „Daugybė gydytojų yra pensinio amžiaus. Jeigu jie visi per 2–3 metus išeitų į pensiją, Lietuvą ištiktų katastrofa.“

A. Matulo manymu, rezidentų atlyginimai turi būti 10–20 procentų mažesni negu gydytojų, kad likusius 10–20 procentų gautų rezidentūros vadovas. Šiandien gydytojai, Statistikos departamento duomenimis, vidutiniškai uždirba 2900 litų „popieriuje“, į rankas gauna apie 2100 litų. Seimo narys taip pat žadėjo darbo grupėje siekti, kad rezidentams būtų palikta stipendija. Darbo grupėse kalbama, kad rezidentūros bazėms reikėtų suteikti galimybę prie pagrindinio rezidento atlyginimo, mokamo iš biudžeto, skirti papildomą. Anot J. Korsako, tai realu, nes jau šiandien gydymo įstaigos siūlo vietas rezidentams, ypač vyresniųjų kursų.

Užsienyje rezidentai dirba tik ligoninėse, o jeigu turi lankyti paskaitas, tai yra laikoma gydytojo kvalifikacijos kėlimu, o ne studijomis.

„Mes norim jus sulaikyti Lietuvoje. Jūs turite būti Lietuvos patriotai. Su darbdaviais, draudimo kompanijomis kursime mechanizmą, kad jūs pasiimtumėte vartojimo paskolą, tarkim, 40 tūkst. litų, ir įstaiga, kurioje jūs dirbate, atiduotų paskolą. Per kelerius metus tos paskolos neliktų. Čia ne prievarta. Mes jus „pakabiname“, jūs būtumėt skolingi, ir tada spręstumėt, ar važiuoti į užsienį, ar likti Lietuvoje“, – siūlo A. Matulas.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas siūlo ir kitą būdą, kaip išlaikyti rezidentus Lietuvoje – keisti apmokėjimo už studijas sistemą. Pasak jo, nedidelis skaičius pažangiausių studentų galėtų mokytis valstybės finansuojamose rezidentūros vietose. Mažiau pažangūs galėtų kreiptis į Sveikatos apsaugos ministeriją, kad ji finansuotų jų studijas, o už tai kelerius metus atidirbtų Lietuvoje. Tokių vietų, anot A. Matulo, turi būti daug. Laisvai pasirinkti darbo vietą ir šalį, kurioje gyvens po studijų, Seimo nario nuomone, galėtų savo lėšomis mokantys už rezidentūrą. Dabar metų studijos rezidentūroje kainuoja 10–20 tūkst. litų.

Tokiam patriotizmo „skatinimui“ gydytojai rezidentai aktyviai priešinasi. Jie mano, kad tokie sprendimai tik padidintų emigraciją, o Lietuvoje liktų prasčiausi specialistai. „Tai bandymas įkalinti Lietuvoje ir priversti nešti paskolų naštą. Ar logiška mokėti už savo darbą? Kodėl mes turime imti paskolą, kai kitos specialybės žmonės gali pragyventi iš savo atlyginimo?“ – klausia rezidentai, ir priduria, kad rezidentūra yra ne daugiau kaip 1 etatas, taigi jeigu jie būtų įdarbinti visu etatu, neliktų laiko formaliai „studijuoti“, už ką tarsi reikėtų mokėti. Privalomas gydytojų įdarbinimas po studijų Lietuvoje, anot gydytojų rezidentų iniciatyvinės grupės atstovo J. Korsako, neišspręstų gydytojų trūkumo problemos, nes tada mažiau žmonių stotų į rezidentūrą Lietuvoje, daugiau iškart emigruotų. Rezidentai pažymi, kad privalomai po studijų įdarbinant rezidentus tas pats turėtų būti taikoma ir kitoms specialybėms.

Nestojantys į rezidentūrą medikai gali savarankiškai dirbti Greitojoje medicinos pagalboje, priėmimo skyriuose, farmacijos kompanijose, medicinos vadybos, draudimo kompanijose dėl pacientams padarytos žalos įvertinimo arba būti gydytojų padėjėjais.

Reikia daugiau rezidentūros bazių

Ir rezidentai, ir Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas A. Matulas sutaria, kad reikėtų daugiau rezidentūros bazių. VU Medicinos fakulteto VU MF podiplominių studijų prodekano doc. dr. A. Utkaus teigimu, šiuo metu VU gydytojai rezidentai gali atlikti rezidentūrą 20-yje akredituotų rezidentūros bazių. Dauguma jų yra Vilniaus mieste – tai ir valstybinės, ir privačios gydymo įstaigos. Anot VU MF sudarytos bazių atrankos ir vertinimo komisijos pirmininko doc. dr. A. Utkaus, kitų miestų ligoninės paraiškų nepateikė. Pasak docento, faktiškai visos paraiškas pateikusios gydymo įstaigos buvo akredituotos.

A. Matulo manymu, rezidentas vienus metus turėtų praleisti nedidelėje ligoninėje, metus arba dvejus – apskrities ligoninėje ir trejus ar ketverius metus – universitetinėje bazėje.

„Patikėkit, dirbti universitetinėje ligoninėje, kai šalia yra vyr. budintysis gydytojas, mokslininkas, budinčiojo gydytojo padėjėjas, yra viena, o mažoje ligoninėje, kai reikia vienam priimti sprendimus – visai kas kita. Todėl jūs patys turėtumėte norėti pabūti vienus metus čia, kitus ten“, – sako Seimo narys. Rezidentai tikina, kad norėtų važiuoti į rajonus, jei ten gautų tokį pat atlyginimą kaip ir universitetinėse ligoninėse, bet tai neturi būti daroma prievarta.

Asmeninis rezidento rekordas – 11 parų

Pagal rezidentūros reglamentą, rezidentūros bazėje rezidentas privalo budėti 48 valandas per mėnesį, savaitinė studijų trukmė kartu su budėjimais neturi viršyti 40 valandų. Tačiau reglamente yra ir toks sakinys: „Rezidento sutikimu, budėjimų valandos gali būti neribojamos.“ Tai reiškia, kad rezidentas, jei tik sutinka, gali budėti žymiai ilgiau, nei numatyta reglamente. Pasak J. Korsako, dažniausiai taip ir būna: „Neatsimenu, kad po naktinio budėjimo ryte būčiau išėjęs namo, nors pagal įstatymus tai turėčiau daryti. Po trijų parų ligoninėje ir darbo kokybė kenčia. Norėdamas šio to išmokti, daug kartų viršiju reglamente numatytą laiką. Dirbu 80–90 valandų per savaitę. Mano rekordas yra 11 parų budėjimo, miegant tik po kelias valandas.“

Vidaus ligas studijuojantis J. Korsakas įsitikinęs, jog norint tapti geru gydytoju, reikia praktiškai gyventi ligoninėje. Amerikoje šalia ligoninių yra net vaikų darželiai, skirti rezidentų, gydytojų vaikams, o Lietuvos gydytojams rezidentams yra tekę naktį ir mašinose nakvoti arba glaustis ligoninės koridoriuose…

Kai kurie rezidentai dirba gydytojų asistentais, bet darbo valandos su rezidentūros studijomis nesutampa, taigi tie rezidentai dirba dvigubai – budi ir kaip studentai, ir kaip gydytojų asistentai.

VU Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėja Stanislava Vaškevičienė yra sulaukusi anoniminių rezidentų skambučių dėl, jų manymu, per didelio budėjimų skaičiaus, bet nė vienas nenorėdavo konkrečiai įvardinti tokių atvejų, todėl niekas ir nepasikeitė. Doc. dr. Algirdas Utkus teigia, kad ir jam dėl per didelio darbo krūvio rezidentai nesiskundė.

„Viena vertus, rezidentas kaip studentas už nieką neatsakingas, kita vertus, jis priverstas daryti tą patį, ką daro gydytojas. Mūsų statusu spekuliuojama: kai reikia, esame studentai, kai reikia, dirbantys gydytojai“, – aiškina J. Korsakas.

Lietuvoje pacientas gali atsisakyti gydytojo rezidento paslaugų, tai, anot gydytojos rezidentės Inesos Žeimės, nesuprantama Europoje: „Žmonės yra klaidinami, jie mano, kad studentai mokysis, su jais eksperimentuos, o iš tiesų rezidentas yra toks pat paprastas gydytojas.“

Studijų pažeidimams fiksuoti kuriama elektroninė sistema

Gydytojų rezidentų atstovas J. Korsakas komentuoja, kad studijos, kvalifikacijos kėlimas iš esmės nevyksta: „Esame prievarta sukišti į universitetines klinikas, kuriose pilna specialistų, dėl to rezidentai dažnai negali prieiti prie pacientų. Gerai, jeigu norintis mokytis rezidentas ateina pas norintį mokyti gydytoją. Bet jei gydytojas, kuris už rezidento mokymą negauna jokių pajamų, nenori mokyti, studentas gauna rašyti ligos istorijas, receptus, pildyti dokumentaciją, per operacijas atlikti kvalifikacijos toli gražu nekeliančius darbus, pavyzdžiui, laikyti kablius.“ J. Korsakas ironizuoja, kad užsienyje tokius kablius laiko specialūs prietaisai, bet universitetinės ligoninės tam „turi“ rezidentus ir taupo pinigus.

Pagal studijų programų reikalavimus vieniems rezidentams kiekvienoje ligoninėje tenka dirbti tik po dvi savaites, kitiems – ir po keturis mėnesius. Tai vadinamieji ciklai. „Idėja graži – per tas dvi savaites mes turėtume įgyti reikalingus gebėjimus. Universitetas garantuoja, kad pabaigęs rezidentūrą gydytojas turi mokėti atlikti tam tikras operacijas, gydyti tam tikras ligas, tačiau niekas nekontroliuoja, ar jis tai išmoksta“, – konstatuoja J. Korsakas.

Pats J. Korsakas pasakoja, kad jo rezidentūros tvarkaraštis oficialiai visiškai kitoks nei realybė: „Naudojuosi tuo, kad niekas nekontroliuoja, ir dirbu vienoje ligoninėje, kur gydytojai mane moko ir yra dėkingi už tai, kad dirbu gaudamas tik stipendiją.“ Nemažai rezidentų pragyvenimui bando užsidirbti papildomai, o rezidentūroje studijuoja tik formaliai. „Į ligoninę gali ateiti 9, o išeiti 10 valandą ir dirbti kitame darbe, nes ligoninėje tu niekam nerūpi“, – apgailestauja J. Korsakas.

Docentas dr. A. Utkus sako sutinkantis su rezidentais, kad trūksta kontrolės, kaip vykdomos programos: „Galbūt tai problema. Bet šiuo metu yra diegiama elektroninė kontrolės sistema, kuri leis pamatyti, ar rezidentas iš tikrųjų gauna tai, kas numatyta programoje, ten bus užfiksuoti atsiskaitymai. Kai kuriuos laukelius turės pildyti patys rezidentai. Bus kontroliuojami ne tik rezidentai, bet ir jų vadovai, kurie turi juos betarpiškai mokyti.“ Pareigų nevykdantiems rezidentų vadovams planuojamos administracinės priemonės – pokalbis, iškvietimas į dekanato posėdžius, taip pat rezidentai galės pakeisti vadovą. Sistema turėtų įsigalioti šių metų rugsėjį.

Paprašytas pakomentuoti rezidentų teiginį, kad studijos realiai nevyksta, prodekanas doc. dr. A. Utkus atsakė: „Teiginys, kad „studijos nevyksta“, labai abstraktus. Reikėtų žinoti konkrečiai, kur jos nevyksta ir kas jų nevykdo, kad būtų galima imtis priemonių. Iš rezidentų tokių skundų nesu gavęs.“

Gydytojai nesuinteresuoti mokyti rezidentų?

J. Korsako manymu, rezidentūros programos kai kur prastai vykdomos. Rezidentų atstovas VU MF Taryboje įsitikinęs, kad rezidentūros priežiūrą turėtų vykdyti atskira institucija, sudaryta iš ekspertų, Universiteto, rezidentų atstovų, SAM, ŠMM. Jis pasakoja, kad kitose šalyse rezidentūrą koordinuoja atskira valstybės deleguota institucija, nepriklausoma nei nuo universiteto, nei tiesiogiai nuo ministerijos.

Už studijų programų vykdymo kontrolę, anot S. Vaškevičienės, atsakingi rezidentų vadovai, rezidentų koordinatoriai, bei klinikų vadovai. Anot Doktorantūros ir rezidentūros skyriaus vedėjos, jie negauna tokio atlyginimo, kokio reikėtų.

Kreipimesi į atsakingas institucijas gydytojai rezidentai rašo, kad kiekvieną savo veiksmą jie privalo raštu derinti su vadovu, tačiau rezidento vadovas realiai negali stebėti ir tvirtinti visų gydytojo rezidento veiksmų. „Formaliai turime vadovą, bet jis yra vienos srities specialistas ir fiziškai neįmanoma su juo derinti visų veiksmų, jis negali prisiimti atsakomybės rezidentui studijuojant kitų medicinos sričių cikluose“, – rašoma kreipimesi.

„Mes esam suinteresuoti, kad vadovai gautų pinigus ir mus mokytų, bet vadovai turi būti tiesiogiai su mumis dirbantys gydytojai“, – komentuoja J. Korsakas. Doc. dr. A. Utkus aiškina, kad sudėtinga priimti ir atleisti vadovą, jei rezidentūros ciklas trunka, tarkim, du mėnesius. Prodekanas priduria, jog jei būtų lėšų, Universitetas galėtų mokėti ir tiesiogiai su rezidentais dirbantiems gydytojams.

Universitetas siekia neprarasti pinigų?

Gydytojų rezidentų atstovas VU MF Taryboje J. Korsakas mano, kad Universitetas siūlo rezidentams pasilikti stipendiją, ne tik darbo užmokestį, nes siekia neprarasti už rezidentus gaunamų pinigų.

Į kaltinimus, kad Universitetas nenori išleisti iš rankų pinigų, S. Vaškevičienė atsako klausimu: „Ką reiškia finansinė nauda iš rezidentų, kai apskritai Universitetui studijos finansuojamos tik 47 procentais? Jeigu finansavimas būtų normalus ir jei būtų atskiras rezidentūros finansavimas, būtų gerai.

Anot S. Vaškevičienės, patys rezidentai pageidavo palikti studijų sutartį su Universitetu. Ji mano, kad sudarę tik darbo sutartis su gydymo įstaigomis, rezidentai praloštų finansiškai – didelių atlyginimų iš karto niekas jiems neduos.

Laura Gintalaitė

Į „Universitas Vilnensis“ klausimus atsako sveikatos apsaugos ministras Rimvydas Turčinskas

– Kaip Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) reagavo į rezidentų kreipimąsi?

– SAM iniciatyva įvyko susitikimas su Švietimo ir mokslo, Finansų ministerijų atstovais ir gydytojų rezidentų atstovu Jonu Korsaku. Susitikime akcentuota, kad Seimo valdybos sprendimu yra sudaryta darbo grupė gydytojų rengimo problemoms nagrinėti. SAM dar prieš rezidentų kreipimąsi buvo sudaryta darbo grupė, kuriai pavesta išnagrinėti priėmimo į aukštąsias mokyklas nustatymą bei rezidentūros studijų apmokėjimo iš valstybės biudžeto tvarką. Pasitarime sutarta dėl dviejų alternatyvų: pirma, reikėtų iš esmės keisti aukštojo mokslo įstatymą ir kai kuriuos kitus įstatymus, kad gydytoją rezidentą būtų galima vertinti vien kaip darbuotoją ir darbinti vien tik rezidentūros bazėse. Antra, rezidentūrą siūloma skaldyti į teorinę ir praktinę dalis. Už teorinę dalį, kaip ir iki šiol, būtų atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Reikėtų kalbėti, kad rezidentūros bazės rezidentus įdarbintų papildomai ir būtų dvigubas finansavimas: praktinė dalis – iš ligoninių, o teorinė – ŠMM stipendija. Pirmoji alternatyva sudėtingesnė, tam reikėtų pakeisti teisės aktus, įstatymus, užtruktų jų leidyba. Darbo grupės nariai pasisakė už tai, kad realiau ir protingiau būtų tenkinti antrąją alternatyvą. Rezidentus tai taip pat tenkintų.

– Ar planuojate patenkinti rezidentų prašymą užtikrinti ne mažesnį nei vidutinis darbo užmokestis šalyje atlyginimo dydį?

– Gydymo įstaigose atlyginimai nevienodi, pavyzdžiui, kai kuriose gydytojų užmokesčio vidurkis yra mažesnis nei vidutinis darbo užmokestis šalyje. Iš principo tai turėtų būti susieta su vidutiniu gydytojų atlyginimu Lietuvoje, ne su vidutiniu darbo užmokesčiu šalies ūkyje. Tai galėtų būti ne mažiau 70 procentų gydytojų atlyginimo.

– Ar planuojate steigti rezidentūros bazes apskričių ligoninėse, rajonuose ir garantuoti vienodą darbo užmokestį liekantiems universitetinėse ligoninėse ir nusprendusiems atlikti rezidentūrą kituose miestuose rezidentams?

– Mes kalbame apie tai, kad rezidentus pritraukti, „pririšti“ prie kai kurių gydymo įstaigų juos įdarbinant, kad jie būtų visateisiai kolektyvo nariai. Visuose rajonuose ir apskrityse tikrai neįkursime rezidentūros bazių, bet norime, kad būtų sudarytos sąlygos ne dviejose ar trijose ligoninėse atlikti rezidentūrą; išplėsime bazių tinklą. Apskrities ir rajonų ligoninėse nebus praeinama visa rezidentūra, kaip ji yra praeinama universitetų klinikose. Galime kalbėti apie ciklų sistemą kitose ligoninėse Lietuvos teritorijoje, jeigu ten yra sudarytos sąlygos tam tikram ciklui, pavyzdžiui, vaikų ligų, ortopedijos, chirurgijos, intensyvios terapijos. Rezidento atlyginimas turėtų sudaryti 70 procentų gydytojo atlyginimo, nesvarbu, ar jis išvažiavo į Alytų, ar liko Vilniuje.

– Ar SAM planuoja gydytojus rezidentus ir jaunus rezidentūrą baigusius gydytojus įdarbinti pagal paskyrimus?

– Europos Sąjungos aktai neleidžia žmonių įdarbinti prievarta, specialistų niekas nesulaikys. Apie paskyrimus nėra kalbos, kalbame tik apie sutartis tarp specialisto, ministerijos, gydymo ir mokslo įstaigų.

Kai kurių specialybių ruošimui trūksta lėšų. Sutarties esmė: gydymo įstaiga įsipareigoja sumokėti reikiamą sumą už jai reikalingo specialisto paruošimą, o rezidentas įsipareigoja už tuos gydymo įstaigos pinigus atidirbti, tarkim, 2 ar 5 metus. Nepavadinčiau to paskola ar paskyrimu. Manau, kad tai nepažeistų ES teisės aktų. Tai viena iš „pririšimo“ formų. Antra – bazių išplėtimas. Rezidentas, pamatęs daugiau kitų šalies ligoninių, darbą ten, įvertinęs galimybes tobulėti, pasirenka, kurioje ligoninėje norėtų dirbti. Tai viena iš galimybių studentui. Mažiau rezidentų išvažiuotų į užsienį, nes būtų sudarytos papildomos galimybės Lietuvoje – išplėstas rezidentūros bazių skaičius, galima sudaryti sutartis.

– VU prorektorius A. Pikturna pasakojo, kad Europos universitetuose rezidentų studijas dažniausiai finansuoja Švietimo ir mokslo ministerijos, o visa tai, kas yra susiję su jų darbu ir profesinės kvalifikacijos kėlimu gydymo įstaigose, finansuoja Sveikatos apsaugos ministerijos. Ar Lietuvos SAM planuoja finansiškai prisidėti prie gydytojų rezidentų profesinės kvalifikacijos kėlimo? Ar tam bus numatyta atskira programa?

Apie tai ir kalbame, nes praktinė rezidentūros dalis SAM iniciatyva per privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšas, per valstybines ligonių kasas būtų finansuojama, t. y. rezidentai įdarbinami gydymo įstaigose. Visą laiką rezidentūra, net pačių rezidentų noru, Lietuvoje buvo finansuojama iš ŠMM. Atskirų finansavimo programų SAM neturi ir neturės, bet SAM formuoja politiką.