Geriausias Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas dr. Vytautas Kuokštis įsitikinęs, kad studentus ir dėstytojus pirmiausia turėtų sieti abipusė pagarba. Rektoriaus premijos laureatas pabrėžia, kad studentų simpatijos ne visuomet yra vienintelis ir kokybę geriausiai atskleidžiantis dėstytojo vertinimo rodiklis.
Kaip manote, kodėl šis apdovanojimas atiteko būtent Jums?
Reikėtų klausti pačių studentų. Geriausiu nesijaučiu. TSPMI yra ir kitų apdovanojimų šauniausiems dėstytojams, kuriuos taip pat renka studentai. Apskritai dėstydamas stengiuosi remtis tokiais principais: pagarba studentams, esminių dalykų akcentavimas, bandymas pateikti medžiagą įdomiai. Galbūt pastaruoju metu tą pavyko padaryti ir studentams tai tiko.
Ką dėstymo patirtis duoda Jums, kaip mokslininkui?
Turbūt pagrindinis dalykas yra tai, kad dėstydamas esi priverstas labai gerai pats išsiaiškinti dėstomą temą, įvairius jos aspektus. Sakoma, kad vienas geriausių būdų išmokti yra dėstyti kitiems. Manau, tai tiesa.
Negalima pamiršti ir apie vadovavimą baigiamiesiems darbams. Tada stebi procesą, kurio metu studentai rengia mokslinį darbą, gali susipažinti su naujomis temomis, geriau įsigilinti į metodologinius klausimus.
Jūsų biografijoje – daug stažuočių užsienyje. Ką jos duoda Jūsų dėstymo kokybei?
Pirma, stažuotės leidžia man tobulėti kaip mokslininkui. O turėdamas daugiau žinių, galiu jomis dalytis su studentais. Antra, kartais tenka apsilankyti paskaitose ar seminaruose ir pasisemti pedagoginės patirties, susipažinti su naujausia literatūra. Galiu papasakoti įdomių istorijų ar nutikimų, susijusių su kelionėmis.
Kaip ruošiatės paskaitoms?
Pasiruošimas priklauso nuo to, ar dėstau naują temą. Jeigu taip, tuomet, žinoma, tenka skirti daugiau laiko. Tačiau apskritai rengiuosi maždaug tokia tvarka: pirmiausia peržiūriu klausimus, kuriuos norėčiau aptarti. Tuomet sudėlioju struktūrą, skaidres. Pagalvoju, kokius būtų galima įtraukti įdomesnius pavyzdžius, trumpas istorijas ar vaizdo medžiagą, kurie galėtų prablaškyti monotoniją ir leistų ilgiau išlaikyti studentų dėmesį.
Kaip paskaitos metu neprarasti studentų susidomėjimo?
Kaip minėjau, stengiuosi įterpti įdomesnių faktų, „realaus gyvenimo“ pavyzdžių, trumpų istorijų, pajuokauti. Dažnai tokie intarpai gimsta ir spontaniškai, ypač seminarų metu. Kartais jie pavyksta geriau, kartais blogiau. Vis dėlto manau, kad tokius intarpus daryti reikia, nes kitaip auditorija po kurio laiko „išsijungia“ (nors gal kitiems dėstytojams ir pavyksta išlaikyti nuolatinį dėmesį).
Kokias vertybes ir veiklos principus privalu įdiegti politikos mokslus kremtantiems studentams?
Turbūt neišskirčiau specifinių vertybių ir veiklos principų, kuriuos derėtų įdiegti politikos mokslų studentams. Paminėsiu vieną dalyką, kuris aktualus visiems studentams – tai gebėti efektyviai, veiksmingai mokytis. Yra įvairių būdų, tačiau studentai nebūtinai pasirenka veiksmingiausius. Jeigu aš vėl būčiau studentas, mokyčiausi kitaip (ar bent jau taip tikiuosi). Pavyzdžiui, geriau organizuočiau savo darbą ir mažiau atidėliočiau iki paskutinės minutės.
Kokia turėtų būti dėstytojų ir studentų bendravimo kultūra?
Manau, kad kertinis principas yra abipusė pagarba.
Ar studentų simpatijos – vienintelis gero dėstytojo rodiklis?
Klausimas, aišku, labai sudėtingas. Turbūt geriausias rodiklis būtų tai, kiek po kurso pagerėja studentų žinios, suvokimas, įgūdžiai, kiek ilgai jie išlieka. Tačiau tai ištirti sudėtinga. Palankūs studentų įvertinimai toli gražu nėra geriausias to rodiklis, nors spėčiau, kad tam tikra teigiama koreliacija turėtų būti (nors kai kurie tyrimai teigia ir priešingai).
Komentarų nėra. Būk pirmas!