Vilniaus universiteto Orientalistikos centrui dešimtmetį vadovavusį prof. dr. Audrių Beinorių pakeitė indologas doc. dr. Valdas Jaskūnas.

„Universiteto pozicija Azijos studijų atžvilgiu visą laiką buvo telkianti ir palaikanti. Tai ir leido Orientalistikos centrui tapti solidžiausia Azijos studijų institucija Lietuvoje ir, nebijočiau pasakyti, Baltijos šalyse“, – įsitikinęs naujasis centro direktorius. Su juo kalbamės apie Orientalistikos centro dabartį, iššūkius ir, žinoma, ateitį.

Turbūt natūralu, kad kiekvienas naujas vadovas įneša ką nors naujo. Koks bus Jūsų indėlis?

Matyt, naujovių bus, bet jos galbūt bus labiau susijusios ne su manimi, o su bendra universiteto aplinka ir strategija, kaip universitetas pozicionuos Azijos studijas. Naujovės centre jau brendo prieš man ateinant į šias pareigas. Šiuo metu, pasinaudodami štiliu universitete, kaip tik intensyviai dirbame prie centro strateginio plano, kurį planuojame parengti vasarį. Niekada tokio nesame turėję. Šis strateginis planas kilo iš poreikio, o ne iš kokios nors instrukcijos, nuleistos iš viršaus.

Per pastaruosius dvejus metus atsirado aiškesnė organizacinė struktūra, šiek tiek savo funkcijomis išsiplėtė administracija. Šios funkcijos naujai peržiūrėtos, sustyguotos, kad centras veiktų kaip organizmas. Mūsų išskirtinumas tas, kad vieninteliai atliekame savotišką koordinaciją su Azijos ir Artimųjų Rytų regionais. Tai apima ne tik studijas ar mokslą, bet ir požiūrio į minėtų regionų, bendradarbiavimo su jais formavimą universitete. Universitetui rengiame pasiūlymų paketą dėl galimybių koordinuoti bendradarbiavimą su Azijos ir Artimųjų Rytų regionais. Manau, tikrai turime pasiūlyti tai, kas sukurtų pridėtinę vertę visam universitetui.

Su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Orientalistikos centras?

Turbūt pats didžiausias tas, kad universitetas, kad ir kaip žiūrėtume, neturi aiškiai apibrėžtos tarptautiškumo strategijos, politikos arba tarptautiškumas suvokiamas labai siaurai. Orientalistikos centro veiklos su tarptautiškumu tiesiogiai susijusios. Kadangi centro objektas – smarkiai nutolę Azijos ir Artimųjų Rytų regionai, turime suprasti, kokio bendradarbiavimo iš jų norime. Turiu omenyje bendradarbiavimą plačiąja prasme, tinklaveiką, Vilniaus universiteto matomumą šiuose regionuose.

Moksle neabejotinai didžiausias iššūkis tas, kad kol kas Azijos studijos vykdomos tik dviem studijų pakopomis. Kol kas dar neišspręstas doktorantūros klausimas. Šiuo metu esame pasirengę ir pribrendę pradėti rengti doktorantus. Su universitetu tariamės, kokiomis formomis tai galėtų vykti. Doktorantų rengimas svarbus ne tik universitetui, bet ir nacionaliniu mastu, nes Orientalistikos centras yra didžiausia Azijos studijų tyrimų institucija Lietuvoje. Doktorantūra Lietuvoje labai disciplinuota, o mes atstovaujame tarpdisciplininiam akademiniam laukui. Su šia problema susiduria ir kiti tarpdisciplininiai tyrimai. Manau, kad individualiai mokslininkai pradėti rengti doktorantus galėtų jau kitais metais, bet tai kol kas būtų pavienės iniciatyvos.

Jūsų vadovaujamo centro siūlomos studijų programos gana populiarios ir patrauklios, į jas vyksta vieni didžiausių konkursų visame universitete. Kaip manote – kodėl?

Pirmiausia dėl to, kad jos unikalios ir aprėpia Japonijos, Kinijos, Indijos, Irano, Turkijos ir arabų šalių studijas. Daugelio šių regionų studijos Lietuvoje vienintelės, tik dėl Rytų Azijos turime konkurentų. Orientalistikos centras vienintelis siūlo Artimųjų Rytų ir Pietų Azijos studijas.

Populiarumas – kintantis dydis. Jis labai susiję su regionų matomumu ir suvokimu Lietuvoje. Kuo regionas mažiau matomas, tuo susidomėjimas studijomis mažesnis. Tam, kad išlaikytume studijų populiarumą, turime nuveikti didžiulį darbą skatindami susidomėjimą šiais regionais, jų kultūromis. Užtat vykdome plačią, tiesiogiai su studijomis nesusijusią veiklą. Orientalistikos centras yra vienas Lietuvos–Indijos forumo steigėjų ir aktyvus dalyvis. Taip pat dalyvaujame Lietuvos–Kinijos forumo, Annos Lindh fondo veikloje. Nemažai dirbame tam, kad šios kultūros Lietuvoje taptų matomos. Pavyzdžiui, prisidedame prie Arabų kultūros dienų, šiomis dienomis kaip tik vykstančio festivalio „Sursadhana“, kuriame galime pamatyti klasikinę Indijos meninę kultūrą. Mūsų iniciatyva rengiamos Indijos filmų, Irano filmų savaitės, Irano kultūros dienos.

Kiek teko skaityti, nuolat pabrėžiama, kad vienas Orientalistikos veiklos tikslų – skatinti dialogą tarp Rytų ir Vakarų. Kaip tai daroma?

Pirmiausia įvairiomis neakademinėmis veiklomis, kurias jau minėjau. Dialogas tarp Rytų ir Vakarų – ši terminija kuo toliau, tuo mažiau man patinka dėl savo oficioziškumo. Kita vertus, ji aiškiausiai suprantama (šypsosi), nors ir labai apibendrinta.

Dabartinėje globalizacijos aplinkoje ašis Rytai–Vakarai jau truputį atgyvenusi, juk turime ir Šiaurę, ir Pietus. Dabartinei studentų kartai tai gali pasirodyti savaime suprantama. Bet prisiminkime, kokie požiūriai į Azijos studijas vyravo prieš 10–15 metų. Palyginti su tuo, kaip yra dabar, skirtumas kaip tarp dienos ir nakties. Anuomet orientalistika aiškiai sėdėjo apkasuose. Tik dabar ji įsitvirtina kaip tarpdisciplininis akademinis laukas. Prieš 10 metų tai paaiškinti buvo beveik neįmanoma, nes tarpdiscipliniškumas suvoktas labai provincialiai.

Orientalistikos centro įgyvendinama orientalistikos kryptis artimiausia tam, ką apibendrintai galėtume vadinti kultūros studijomis. Paradoksalu, bet iki šiol mokslo politikoje nesutariama, ką laikyti tokiomis studijomis. Iškart puolama į paskirus kultūros segmentus. Dauguma šio termino baidosi kaip labai neapibrėžto. Galbūt todėl, kad kultūros fenomenas tampa aktualus tada, kai žvelgiame iš aplinkinių kultūrų perspektyvos. Orientalistika privilegijuotoje padėtyje yra vien dėl to, kad ji visą laiką į savo studijuojamas kultūras žiūri iš šalies, kitaip ji būtų jau nebe orientalistika. Blogiausia, kad savos kultūros atžvilgiu mes dažnai neįvertiname tokio matymo svarbos – tiktai grėsmės mums save leidžia pamatyti iš šalies. Kai jų nėra arba kai atrodo, kad nėra, išskystame.

Kokią matote centro ateitį? Kalbama, kad universitetas sieks stambinti darinius, tad mažesni centrai gali būti inkorporuoti į fakultetus.

Pasikeitus universiteto struktūrai, pokyčiai neaplenktų ir Orientalistikos centro. Čia įžvelgiu ir grėsmes, ir galimybes. Nesureikšminčiau restruktūrizacijos proceso, nors neabejotinai svarbiausia yra tai, ką restruktūrizacija ketinama pasiekti. Mūsų centras šį etapą pradeda su pasiūlymais, iniciatyvomis, o ne lenda į apkasus. Matysime, kiek šios iniciatyvos bus priimtos ir kaip universitetas pasinaudos mūsų įdirbiu.

Matau aiškią Orientalistikos centro perspektyvą. Jo aprėpiami regionai – labai platus geografinis darinys. Lietuvoje nepajėgiame ir negalime visų regionų laikyti prioritetiniais. Pietų Azijos studijų tyrimuose esame vienareikšmiai lyderiai, tad šį regioną laikyčiau vienu iš prioritetinių. Nuolat ir intensyviai plėtojame ryšius su Rytų Azija. Galbūt turime mažesnį įdirbį Vidurio Azijos studijose, bet šiame „apleistame“ regione matau daug perspektyvų. Turime apsispręsti dėl prioritetų, nes mūsų ištekliai labai riboti. Apskritai prie neišnaudotų galimybių priskirčiau Orientalistikos centro kaip tinklinio regioninio bendradarbiavimo koordinatoriaus funkciją. Taigi į ateitį žiūriu su pamatuotu optimizmu (šypsosi). Negaliu nebūti optimistas, nes ligšiolinė veikla rodo, kad tam yra pagrindo.