Vilniaus universiteto Teatro salėje vyko diskusija, skirta doc. dr. Nerijaus Mileriaus knygai „Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos“. Apie tai, kur sugriūva kino nekaltumas, kada jis, užuot tiesiog likęs ekranuose, sąmoningai ir tikslingai išvedamas į gatves – yra paverčiamas kūnišku veiksmu, kalbėjosi filosofas prof. dr. Gintautas Mažeikis, menotyrininkė doc. dr. Agnė Narušytė, režisierė Giedrė Beinoriūtė, kinotyrininkas Lukas Brašiškis ir pats leidinio autorius.

Apibendrindama knygą, doc. dr. A. Narušytė teigė, kad doc. dr. N. Milerius parodė, jog apokaliptinis kinas iš tikrųjų svarbus ne tiek tuo, kad leidžia pasimėgauti didingais griūties vaizdais, kiek atlieka terapinę funkciją. „Po tų patirčių sugrąžindamas mus į kasdienybę, kuri, nors ir tokia pati, tačiau atrodo geresnė, išperka status quo ir taip ragina prieš ją protestuoti“, – sakė ji.

Knyga – dėl afišos

Pristatydamas knygą, doc. dr. N. Milerius juokėsi, kad gali pasakyti ne tik dieną, bet ir tikslią valandą, kada gimė idėja parašyti šią monografiją. 2009–2010 m. jis stažavosi Niujorke. „Buvau sugalvojęs labai lengvo pobūdžio projektą, kaip JAV miestai, jų kasdienės erdvės atspindimos Amerikos kine. Stažuotės vadovas atkreipė mano dėmesį, kad tema per plati. Ir pats žinojau, jog reikia susiaurinti. Žygiuodamas gatve, pamačiau Rolando Emmericho filmo „2012“ reklamą. Mane ištiko antikinė nuostaba, jeigu galima taip pasakyti, kaip iš viso įmanoma tai, kad sugriautų dangoraižių vaizdas yra kvietimas maloniai praleisti laiką. Knygoje ir klausiu, kas per sistema savo paties sunaikinimo vaizdinius pateikia kaip pramogą“, – pasakojo doc. dr. N. Milerius.

Autorius pabrėžė, kad apokalipsės tematika nebuvo atsitiktinė. Jis dėkojo kolegei Aurelijai Maknytei, prieš jam išvykstant įteikusiai diską, kuriame buvo įrašyti dešimt apokaliptinių filmų. „Žiūrėdamas šeštą filmą ėmiau lūžinėti. Lūžinėti tokia teorine prasme, nes supratau, kad tie filmai tokie vienodi, kad žiūrėti juos vieną po kito yra tiesiog neįmanoma. Keisdavosi tik objektai. Jei filmas amerikiečių – griūna Laisvės statula arba dvyniai dangoraižiai, jei rusų – Kremlius, prancūzų – Eifelio bokštas“, – pasakojo doc. dr. N. Milerius.

Iš pradžių jis ketino rašyti tik apie žanrinio kino kūrinius, bet ši tema pasidarė nebeįdomi. Tačiau tai dar nereiškia, kad žanrinis kinas knygoje mažiau reikšmingas. „Iš tikrųjų, apie jį rašydamas, aš išsivedu pagrindines sąvokas. Žanrinis kinas gerąja prasme mane turėjo labai nervinti, kad aš galėčiau išsilieti“, – teigė doc. dr. N. Milerius.

„Nerijus man paprastai paaiškino, kad filosofai į kiną žiūri kaip archeologai į kaulą, jį apžiūrinėja nepriklausomai nuo kino vertės“, – prisiminė G. Beinoriūtė. Knygos autorius tarsi reabilitavo intelektualų itin peikiamą žanrinį kiną. „Kaulas kaip kaulas, tačiau žanrinis kinas, nediskutuojant jo vertės, tam tikromis aplinkybėmis bei konceptualiose schemose irgi gali būti įdomus“, – tvirtino doc. dr. N. Milerius.

„Vienas naivus mano argumentas buvo toks, kad šiuolaikinis žiūrovas, ko gero, negali rimtai priimti žanrinio kino siūlomų apokalipsės siužetų, negali susitapatinti su scenose veikiančiais personažais. Nerijus labai greitai parodė, kad tai visiškai neprieštarauja tam, ką jis rašo savo knygoje“, – iš įrašyto videosveikinimo skambėjo Luko Brašiškio balsas.

Kai kinas tampa realybe

Diskusiją vedęs prof. dr. G. Mažeikis pokalbiui pasiūlė dar vieną temą. Anot jo, kartais nutinka, kad apokaliptinis filmas tampa politiniu procesu – realybėje veikiančiu ir egzistuojančiu reiškiniu. „Saugiai sėdinčiam prodiuseriui arba režisieriui iškrečiama niekšybė. Ateina koks nors žmogus ir sako: „Žinot, o aš tikiu, ką jūs kalbat. Dabar pradėsime gyventi pagal jūsų sukurtą scenarijų.“ Kurios rūšies kine didesnė tikimybė, kad taip nutiks? Žanriniame, kurį žiūri milijonai, ar nežanriniame, kuris turi savo gelmę?“ – klausė jis.

Pasak doc. dr. N. Mileriaus, žanriniame kine viskas jau padaryta. Nebereikia piliečio, kuris ateitų ir kažko imtųsi. Iš esamo filmo kiekvienas gali pats susikonstruoti tam tikrą variantą. „Kokiam nors niujorkiečiui nieko netrūksta. Jis mato savo kasdienes erdves, skaito apie visokias baisybes, galinčias nutikti jo mieste, gali tai vizualizuoti. Savo galvoje jis suka nuolatinius apokaliptinius ir postapokaliptinius scenarijus. Kartu juos visiškai nukenksmina“, – mano jis.

Doc. dr. N. Milerius pasakojo, kaip Lukas Brašiškis Niujorke vieną kartą nuėjo į pasaulio pabaigos šventimą. Žinoma, pasaulio pabaiga neįvyko, dalyviai išsiskirstė, o žmogus, šluodamas šiukšles, atsisveikindamas leptelėjo: „See you next year.“ „Pasaulio pabaiga tampa įprasta švente, kurią galima įrašyti į kalendorių“, – apibendrino doc. dr. N. Milerius.

Analizuojant nežanrinį kiną, į klausimą atsakyti daug sudėtingiau. Vienas iš nagrinėtų pavyzdžių – Piero Paolo Pasolini atvejis. Šis režisierius buvo nužudytas. „Už apokaliptines vizualizacijas Pasolini sumokėjo savo gyvybe. Nesu kriminalistas, negaliu pasakyti, ar jį nužudė tikrai dėl to. Svarbiausia, kad, pamatę paskutinį jo filmą „Salo, arba 120 Sodomos dienų“, kritikai tarsi pareiškė, kad šitą reikia užmušti, nes jis peržengė visas įmanomas ribas. Jie nemanė, kad Pasolini kalba apie apokalipsę, anot jų, jis pats buvo apokalipsės ženklas. Žiūrovas, nesugebėdamas tvarkytis su režisieriaus sukeltu chaosu, atsisuka prieš patį autorių ir pradeda jį kankinti“, – aiškino doc. dr. N. Milerius.