Medicinos fakulteto 225-erių metų jubiliejaus proga „Universitas Vilnensis“ kalbina fakulteto dekanę profesorę habil. dr. Zitą Aušrelę Kučinskienę.

Kokius aktualius klausimus ir problemas Jums tenka spręsti šiandien?

Aktualių klausimų, kuriuos mums tenka šiandien spręsti, iš tiesų yra labai daug. Kiekvieną dieną – vis naujos aktualijos. Teoriniai fakulteto padaliniai yra Čiurlionio gatvėje, o klinikiniai – išsimėtę po įvairias Universiteto ir universitetines ligonines, tad bendravimas su tais padaliniais, sutartys su ligoninėmis, problemos ligoninėse – kasdieniai mūsų klausimai, kuriuos reikia greitai spręsti.

Turime ne tik studentų, bet ir rezidentų. Daug dėmesio skiriame jų studijoms, taip pat gydytojų podiplominiam ruošimui, doktorantūrai. Medicinos studijos brangios, o Universitetas už tas studijas gauna tik nedidelę pinigų dalį. Stengiamės išgyventi iš to, ką turime. Bet kad to yra per maža, jau mato ir Seimas, ir kitos institucijos – tikrai susirūpinta gydytojų rengimu, jų emigracijos problemomis. Jau dabar net ir į internatūrą kai kas nestoja, o vyksta tiesiai į užsienį. Tai, aišku, lemia ne tik pinigai, bet jie taip pat svarbūs. Turi būti suteiktas bent minimalus komfortas gydytojui, kuris studijavo šešerius metus, po to metus internatūroje, paskui dar 4-5 metus rezidentūroje, sukūrė šeimą, ir… negali tos šeimos išlaikyti. Tai yra toks žemas lygis, kad jau žemiau nėra kur kristi. Tai tokios mūsų kasdienės aktualijos.

Kokia fakulteto ateitis? Kokia vietą jis užima tarp Lietuvos medikų kalvių?

Medicinos fakultetas yra ne tik medikų kalvė, tai ir kultūros bei visuomenės veikėjų kalvė. Juk ir Lietuvos valstybės ištakose jos kūrėjai buvo gydytojai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, tarp dabartinių parlamentarų taip pat yra nemažai medikų. Apskritai medicinos studijos apima daugiau nei medicina. Gal todėl tarp mūsų absolventų yra nemažai kultūros, visuomenės veikėjų.

Mūsų ateitis – ne užsisklęsti, o tobulėti ir negalvoti, kad tai, ką padarėme, yra viršūnė. Iš tikrųjų reikia nuolat tobulėti. Tobulėjimas – tai ir naujų studijų programų rengimas pagal Europos gydytojų rengimo reikalavimus, tai ir rezidentūros programų, ir fakulteto struktūros tobulinimas, mokymo ir mokslo bazės gerinimas. Pastarosios problemos sprendimas priklauso nuo aukščiausiųjų šalies institucijų. Sprendžiami naujo Medicinos fakulteto pastato statybos klausimai. Čia jau dirba ne tik fakultetas, bet ir Universitetas, pirmiausia jo Strateginio planavimo skyrius.

Šiandienos medikui nebeužtenka konkrečių žinių apie žmogaus kūną, vaistus ir ligas. Medikai vis labiau įtraukiami į bendrus projektus, pavyzdžiui, su matematikais, su biochemikais, biologais ir pan. Kaip ateityje žada kisti medikų rengimas, kokie iššūkiai laukia ateities medikų ir pagaliau koks bus ateities medikas?

Iš tiesų reikia bendrauti su visais, nes modernios mokslo šakos bei technologijos – genetika, nanotechnologija, molekulinė biologija – labai greitai ateina į praktiką, jos reikalauja šiuolaikinių žinių bei įvairių sričių specialistų bendravimo. Medikai daug dirba su chemikais, fizikais, psichologais, kitais specialistais. Tačiau, antra vertus, gydytojas nuo Hipokrato laikų yra gydytojas, ir žmogus, kaip biologinė būtybė, yra svarbiausias gydytojo objektas visais laikais. Gydytojas yra tas, į kurį pirmiausia kreipiasi žmogus, išsako jam savo skaudulius ir problemas. Aš manau, kad žmogus nepasikeitė nei per šimtą, nei per tūkstantį metų – išliko jo problemos ir ligos, kurios, beje, yra panašios, kaip ir prieš daugelį metų. Be abejo, yra ir naujų ligų bei jų formų, neabejotina aplinkos veiksnių įtaka. Diegiant naujas technologijas atsirado nauji diagnostikos, gydymo metodai, kurie leidžia giliau pažinti žmogų, suteikti jam žymiai kokybiškesnę pagalbą, neretai taip išgelbstint gyvybę. Tačiau net ir naujausios technologijos nėra visagalės – jos yra priemonė, padedanti gydytojui geriau diagnozuoti ligą, ją gydyti. To visko mes studentus ir mokome – ir „amžinųjų tiesų“, ir modernių dalykų.

Kai fakultetas šventė 220 metų jubiliejų, tuometinis dekanas D. Pūras minėjo, jog į mediciną stojama iš pašaukimo, o dirbti ten, kur pašaukimo reikia (provincijoje), atsisako, visi nori likti Vilniuje. Šiandien turbūt aktualiau, kad studentai liktų Lietuvoje, o ne išvažiuotų į užsienį. Kokios jaunųjų medikų nuotaikos? Ar tiesa, kad dar nebaigusius studijų studentus, ypač slaugos specialistus, išgraibsto užsienio ligoninės?

Taip, išgraibsto. Bet ne visi išvažiuoja, kiti – jau grįžta. Gerai žinau tą situaciją. Užsienyje ir svajonių Amerikoje mūsų žmonės dirba labai daug ir sunkiai. Jie uždirba, bet ir gyvena pagal Amerikos standartus, o ne pagal Lietuvos. Taigi tas kalnas pinigų, kurį čia visi įsivaizduoja, Amerikoje nėra toks jau „kalnas“. Šitą dalyką reikia įsisąmoninti ir suprasti. Tik šia savaitę išgirdau faktą, kad tarp mažiausiai uždirbančių Amerikoje pagal jų standartus yra gydytojai. Taigi įsivaizdavimas yra viena, o realybė – kita. Mūsų parengti specialistai yra geri, juos visur priima. Štai rezidentai, baigę Medicinos fakultetą, iš karto įstoja į rezidentūrą JAV. Tuo tarpu iš kitų šalių atvykę studijuoja metų metus, kad ten įstotų.

Išvykstama dažnai pasidavus įkalbinėjimams arba užėjus silpnumo minutei. Bet reikia turėti stiprybės ir atsispirti tai pagundai. Galima surasti ir Lietuvoje puikių darbo vietų ir taip realizuoti savo siekius. O sava kultūra, sava aplinka – tai vertybės, kurios yra taip pat svarbios žmogaus gyvenime. Teisingas posakis: niekur nėra geriau kaip namuose. Tačiau aš visada pasisakau už tai, kad į konferencijas, stažuotes, dirbti mokslo darbą reikia važiuoti ten, kur geriausia, reikia mokytis ir visa tai parvežti namo.

Kokia problema yra Lietuvoje? Pinigai, kuriuos gydytojas uždirba asmeniškai, yra svarbus, bet ne lemiantis veiksnys. Opesnė problema – sveikatos apsaugos sistema apskritai. Būsimieji medikai mokosi rezidentūroje geriausiose Universiteto ligoninėse. Nuvažiavę į, tarkim, Angliją, Šveicariją, jie dirbs su ta pačia aparatūra. Bet nuvažiavę į kitas mūsų šalies ligonines, toliau nuo didžiųjų miestų, to jie neras.

Taigi infrastruktūros ir materialinės bazės nebuvimas gydymo įstaigose – didelė problema. Kad sugrįžtų išvykę medikai, jie turi turėti kur dirbti ir su kuo dirbti.

Jūs – pirmoji moteris, tapusi MF dekane per visą garbingą fakulteto istoriją. Ar Jums tai iššūkis? Kaip sekasi vadovauti, kokias didžiausias savo vadovaujamo kolektyvo sėkmes galėtumėte paminėti?

Dekane aš dirbu pirmą kadenciją, kitais metais ji baigiasi. Tada, kai sutikau kandidatuoti, visai negalvojau apie tai, kad esu moteris. Taip išėjo – ilgai dirbau prodekane, pažinau žmones ir fakultetą, įsivaizdavau, kaip galima padėti fakultetui sparčiau judėti į priekį, bet tik visiems kartu, t. y. sutariant visai fakulteto bendruomenei.

Fakulteto kolektyvas – labai geras, prodekanai doc. R. Stukas, doc. J. Tutkuvienė, doc. A. Utkus atsakingai ir gerai vykdo savo pareigas. Kadangi mes esame ir mokymo bei mokslo įstaiga, o kartu ir aukščiausio lygio gydytojus vienoje vietoje sutelkusi įstaiga, dažnai tenka ir greitai spręsti daugybę su sveikatos apsauga susijusių problemų, kurių netenka spręsti kitiems Universiteto fakultetams. Pradžioje man sunkesnė buvo ūkinė finansinė grandis, ypač laimėjus nemažai struktūrinių fondų projektų. Šių problemų sprendimas palengvėjo priėmus finansų administratorę. Šiuo metu iš „centro“ gana daug funkcijų perduodama fakultetams – užgriuvusi daugybė darbų ir reikalų verčia mus tobulinti administravimo sistemą.

Šiemet pirmi metai, kai fakultetas jau suteikė finansinę, nors ir nedidelę, paramą ligoninėms – pagrindinėms mūsų rezidentūros bazėms. Džiaugiuosi, kad fakultete yra daug gerai besimokančių, aktyvių studentų; kūrybingai dirba fakulteto Studentų atstovybė, studentų mokslinė ir kitos draugijos.

Tad fakulteto sėkmės yra šios – geras kolektyvas, geri ir kūrybingi studentai, ES lėšos ir naujos galimybės plėtoti mokslą, geranoriškas ligoninių direktorių supratimas ir pagalba.