Artėjant gražiausioms metų šventėms – Šv. Kalėdoms – naujasis Šv. Jonų bažnyčios rektorius tėvas Stasys Kazėnas SJ gruodžio 20 dieną kviečia akademinę bendruomenę į Advento vakarą. Kviečia pabūti kartu, pajusti bendruomenės dvasią, pasiklausyti muzikos ir poezijos, pasidalyti kalėdaičiais. O su „U. V.“ skaitytojais kun. S. Kazėnas SJ maloniai sutiko pasidalyti savo mintimis apie Kalėdas, jų dvasią ir prasmę.

Šiemet kviečiate studentus, dėstytojus ir VU bendruomenę į Advento vakarą. Gal tai – glaudesnio bendradarbiavimo pradžia? Kokie Jūsų lūkesčiai?

Tikiu, kad bendrystė, prasidėjusi VU įsteigimu, tęsiasi, nežiūrint šimtmečių išbandymų – kartais esame labai artimi, kartais atitolstame, bet ta bendrystė visuomet išliko žmonių (čia dirbusių ir besimokiusių) širdyse.

Šventės, kurių visi laukiame – Kūčios, Šv. Kalėdos, Naujieji Metai – brangios visiems, tai pats geriausias laikas pabūti kartu, susikaupti. Advento vakarą susirinkę į Šv. Jonų bažnyčią ateitume prie VU ištakų, prie šaltinio.

Aš tikrai ne tik kviečiu, bet ir laukiu kiekvieno ateinant. Vakaras bus labai paprastas – bus muzikos, apmąstymų, o svarbiausia bus mūsų bendras buvimas – buvimas, kuris veda į būties gelmę. Dalinsimės kalėdaičiais, palinkėsime vieni kitiems ramybės.

Vienas iš bažnyčios globėjų Šv. Jonas Krikštytojas kvietė: „Taisykite Viešpačiui kelią“, o apaštalas Jonas sakė: „Pradžioje buvo Žodis…“ Leiskime Dievo Žodžiui prabilti į mūsų širdis.

Vartotojiškame pasaulyje sunku pajusti Advento dvasią ir ramiai bei džiugiai laukti Kalėdų stebuklo. Gal turite „receptų“, kaip tai padaryti, kaip nepasiduoti masinei prieššventinei dovanų pirkimo psichozei, kai šventė praranda „švento laiko“ prasmę? Kaip atsigręžti į tikrąsias, amžinąsias vertybes? Ar dar realu stengtis sugrąžinti į žmonių dvasią tikrąsias Kalėdas?

Šiuo laikotarpiu visi skubame apsipirkti, ieškome dovanų. Mirga daugybė reklamų televizoriuje, gatvėje, laikraščiuose…Visa tai dar garsiau NETIESIOGIAI skelbia, kad Jėzaus gimtadienis artėja. Kiekvieno mūsų rūpestis yra grąžinti tikrąją šventės prasmę, o tai priklauso nuo mano pasirinkimų, nuo to, kam skiriu prioritetus. Juk Adventas – tai laukimas, tai rūpestingas ruošimasis, tai dalijimasis. Laukti Kalėdų yra nuostabu: vargas tam, kuris nieko nelaukia: viduje jis jau yra miręs, neturi vilties, negyvena šio laiko, kuris mums skirtas iki Kalėdų, laukdamas įvykio, kuris gali pakeisti mūsų širdis, mūsų gyvenimą, gyvenimą tų, kurie yra šalia mūsų, viso pasaulio gyvenimą. Netikime, kad tai įmanoma? O juk būna tokių įvykių, kurie atsitinka, nors, mūsų akimis žiūrint, tai atrodo neįmanoma, tarsi iš paklusnumo TAM, kuris visa sukūrė. Prisiminkime kūdikio gimimą, pražystantį žiedą, saulės patekėjimą… Tai nejaugi Dievas nesugebėtų, jeigu mes leisime ir to prašysime, perkeisti mūsų apatišką širdį į naują, trokštančią mylėti širdį?

Krikščioniška išmintis glūdi įsitikinime, kad Dievas rūpinasi mumis, kad Dievas lydi visose mūsų kasdienybės situacijose. Esame linkę viską suplanuoti ir viską kontroliuoti. Ir jeigu koks nors dalykas išsprūsta iš mūsų kontrolės, puolame į paniką. Jėzus nori mus pamokyti, kad tikėjimas – tai ne tik malda ir ėjimas į bažnyčią, bet taip pat ir pasitikėjimas, kad Šventoji Dvasia nuolat rūpinasi mumis ir veda.

Kas yra Kalėdų stebuklas?

Leisti gimti Jėzui savo širdyje – tai būtų tikrasis stebuklas. Kad kiekvienas išdrįstume tam mažam kūdikiui leisti gimti mūsų širdyse, jį saugoti, globoti, ir kad jis galėtų augti. Juk Jis ateina silpnu kūdikiu, kad nė vieno neišgąsdintų, kad kiekvienas galėtų prie jo prieiti. Tada mes visi, kaip asmuo, kaip tauta, kaip bendruomenė, augtume kartu su juo.

Ko palinkėtumėte artėjančių švenčių proga akademinei bendruomenei, studentijai?

Manau, kad pats gražiausias linkėjimas yra tai, ką Betliejuje angelai giedojo Jėzui gimus: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje – ramybė geros valios žmonėms.“ Kad mes geros valios nepritrūktume, kad vilties turėtume, kad būtų taika. Taika nėra tik karo nebuvimas. Taika – tai, ko trokšta kiekvieno mūsų širdis. Kad mokėtume ramybėje ir taikoje vieni su kitais gyventi, kad geranoriškumą pastebėtume. Būti suprastais ir mylimais, pastebėtais ir paguostais, išdrįsti džiaugtis ir verkti. Kad stebuklas įvyktų kiekvieno širdy.

Kalbino Liana Binkauskienė