Spalio mėnesį Vilniaus universiteto bibliotekoje lankėsi ponas Giovannis Gallis iš Milano. Jis jau ne pirmą kartą lankosi mūsų bibliotekos Rankraščių skyriuje ir skaito senojo Vilniaus universiteto profesoriaus, žymaus mediko Jozefo Franko memuarus.

Ponas Gallis pirmą kartą susidomėjo šiais memuarais rašydamas romaną apie kitą Frankų šeimos atstovą. Ieškodamas informacijos pirmą kartą sužinojo apie memuarus ir apie tai, kad vienintelis žinomas rankraštinis egzempliorius saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje. Pradžioje prisipažino net nežinojęs, kur yra tas Vilnius. Atvykęs taip susidomėjo rankraščiu, kad baigęs romaną nutarė išversti rankraščio dalį, susijusią su Pavijos universitetu, į italų kalbą.

Tai pirmasis J. Franko memuarų pirmojo tomo leidimas ir pirmasis vertimas į italų kalbą. Knygą išleido Pavijos universiteto Istorijos studijų institutas. Pirmas memuarų tomas susijęs su Pavija ir apima 1785–1796 metus. Pavijos universiteto medicinos istorijos profesorius Paolas Mazzarellas įžanginiame straipsnyje giria šį darbą ir memuarus, kurie gyvai ir su humoru iliustruoja Pavijos ir Pavijos universiteto istoriją bei Johano Peterio Franko (Jozefo tėvo, žymaus mediko) ir italų profesorių nesutarimus. Jis buvo vienintelis vokietis profesorius Pavijoje, kurį čia atsiuntė imperatorius kaip savo asmeninį atstovą užimti svarbiausią katedrą Medicinos fakultete ir netrukus po to – Milano kunigaikštystės Sveikatos departamento vadovo postą. Akivaizdu, kad Johanas Peteris Frankas labai daug prisidėjo gerinant studijų kokybę Pavijoje, bet pamažu didėjo priešiškumas, kuris ir privertė jį apsispręsti persikelti į Vieną.

Planuojama 2007 metais išleisti ir šeštąjį memuarų tomą, kuriame aprašomas Jozefo Franko gyvenimas Italijoje, Kome. Galbūt Pavijos universiteto Istorijos studijų institutas išleis ir kitus memuarų tomus, pradedant II tomu, kuris apima gyvenimo Vienoje periodą 1796–1803 metais. Šis atsiminimų tomas italams irgi svarbus, nes tuo metu Lombardijos ir Venecijos regionai priklausė Austrijos imperijai, o Pavija priklausė Lombardijos provincijai. III ir IV tomai susiję su gyvenimu Vilniuje 1803–1804 iki 1823 metais. Vertėjas labai tikisi, kad Pavijos universitetas nuspręs versti ir juos, bet dar nežinia, nes tai nemažai kainuoja. „Tikiuosi, kad tos knygos bus išverstos, nes jos būtų įdomiose tik italų mokslininkams, gydytojams ar istorikams, bet ir platesniam ratui. Kas vyksta Europoje, svarbu visiems europiečiams. Kas tuo metu vyko Vilniuje, buvo svarbu ne tik vilniečiams, bet ir italams. Norėčiau priminti E. Hemingvėjaus romano „Kam skambina varpai“ įžangoje cituojamus Džono Dono žodžius: „Nėra žmogaus , kuris būtų atskira Sala; kiekvienas esame gabalėlis Kontinento…“

Šių memuarų istorija labai įdomi. Jie parašyti Jozefo Franko ranka, tačiau juose daug kas iškirpta, išbraukyta.1830–1840 metais jie buvo peržiūrėti ir taisyti profesoriui lankantis Karlsbade pas artimą draugą, prancūzų kilmės gydytoją Jeaną de Carro. Frankas kreipėsi į jį prašydamas paredaguoti prancūzų kalbą. Kai 1842 m. J. Frankas mirė, jo našlė Kristina Gerhardi kreipėsi į dr. de Carro norėdama sužinoti, ar jis galėtų pasirūpinti memuarų leidyba. De Carro idėja buvo 6 knygas sutraukti į dvi, nes jos buvo per didelės. Matyt, jis ir išbraukė daug dalių, bet kai atėjo laikas memuarus publikuoti, atsitiko du dalykai, dėl kurių jų išleisti nebebuvo galima.Visų pirma mirė Franko našlė, o ji turėjo finansuoti leidimą. O 1848 m. prasidėjo revoliucijos Europoje: Italijoje, Prancūzijoje ir Austrijoje. Prieš pat mirtį daktaras pardavė memuarus lenkų didikui kunigaikščiui Reinoldijui Tyzenhauzui, kuris juos atidavė Vilniaus medicinos draugijai. Dėl priežasčių, kurios niekad nebuvo tiksliai įvardytos, V tomas dingo. Yra hipotezė, kad šioje knygoje, parašytoje Frankui išvykus iš Vilniaus, buvo daug komentarų apie Vilniaus universitetą, 1831 metų studentų sukilimą ir ypač apie rusų įtaką. Galbūt nutarė sunaikinti knygą, nenorėdami turėti problemų ir bėdų su carine valdžia. Kiti mano, jog V tomą pradangino VU rektorius Vaclovas Pelikanas, kuris pasinaudojęs padėtimi paėmė jį iš bibliotekos.

Šis pirmosios memuarų knygos vertimas į italų kalbą pasirodė birželio mėnesį. Kadangi vasara nėra tinkamas metas pristatymams universitete rengti (vyksta egzaminai, po to prasideda atostogos), vertėjas teigė, kad knyga bus pristatyta Pavijos universiteto akademinių metų pradžios ceremonijoje lapkričio arba gruodžio mėnesį.

Tarp kita ko, Pavija ir Vilnius yra susigiminiavę miestai. Vertėjas ponas Giovannis Gallis tikisi, kad kada nors abi savivaldybės galėtų susitarti ir bendrai įamžinti Franko atminimą, nes, jo manymu, Jozefas Frankas yra svarbiausias elementas, pateisinantis dviejų miestų susigiminiavimą.

Ponas Gallis, parašęs keletą grožinių kūrinių ir paklaustas, kodėl šį kartą ėmėsi vertimo, teigė, kad pradėjus studijuoti Frankų giminės istoriją, jo kūrybinis aktyvumas tiesiog dingo, užleido vietą susižavėjimui praeitimi. „Prieš trejus ketverius metus rašiau romanus ir kūriau istorijas, kurios turėjo šiek tiek istorinio pagrindo, bet buvo mano sukurtos, o dabar tarsi esu visai paskendęs šioje Frankų giminės sagoje, todėl nebeliko galvoje vietos kitiems dalykams. Šis darbas leido man pasinerti į istorinį periodą, kada Frankai gyveno.Tai laikotarpis, kuris Milanui, Pavijai ir visai Lombardijos provincijai buvo pilnas reikšmingų įvykių. Pavijos universitetas tapo vienu svarbiausių Italijoje. Tam įtakos turėjo ir žymūs mokslininkai, tokie kaip Aleksandras Volta, kuris išrado elektros baterijos prototipą, bei biologas Lazzaras Spallanzanis (1729–1799), gal mažiau žinomas Lietuvoje, bet labai reikšmingas mokslininkas gamtos mokslų srityje. Man buvo labai įdomu tyrinėti šį periodą, kad geriau suvokčiau, kas vyko. Be to, J. Franko atsiminimai pilni Europoje žinomų žmonių pavardžių. Jis visus pažinojo, apie visus turėjo savo nuomonę.“