Jau ketvirti metai Filologijos fakultetas viršija jiems skiriamą finansinį limitą. VU Senatas ketverius metus iš eilės dotuodavo šį fakultetą vidutiniškai po milijoną litų per metus, tad reikėjo nuolat apkarpyti kitų fakultetų biudžetus. Tvirtinant 2006 m. sąmatą, buvo nuspręsta filologams neskirti papildomų lėšų iš Universiteto biudžeto ir pasiūlyta ieškoti šios problemos sprendimo.

VU Senato komisija, atsižvelgusi į VU Tarybos siūlymus, 2006 m. rugsėjo 14 d. nutarė atlikti Filologijos fakulteto struktūrinius pertvarkymus.

Vietoj Rusų filologijos ir Slavų filologijos katedrų įkuriama Slavistikos katedra, vietoj Lenkų filologijos katedros įkuriamas Polonistikos centras.

Vietoj Literatūros istorijos katedros įkuriamas A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centras, inicijuojant A. J. Greimo studijų centro perkėlimą į Filologijos fakultetą.

Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedrą nutarta pavadinti Baltistikos katedra.

VU Filologijos fakulteto naują struktūrą sudarys 15 padalinių. Preliminariais duomenimis, pedagoginių ir mokslo darbuotojų sumažės nuo 143 iki 117 etatų, o iš 35 mokslą ir studijas aptarnaujančio personalo etatų liks 27.

Užimti pareigas struktūriškai pertvarkytose katedrose ir centruose darbuotojams bus skelbiami konkursai, o į kitus padalinius – konkursai tiems darbuotojams, kuriems yra pasibaigęs kadencijos ar darbo sutarties terminas.

Nauja Filologijos fakulteto struktūra įsigalios 2007 m. vasario 1 dieną.

2006 m. birželį prasidėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto restruktūrizacija. Tačiau vis dar netyla diskusijos – ar ši reforma yra vienintelis problemos sprendimo būdas ir kaip tai gali atsiliepti mokslo ir studijų lygiui bei humanitarinei kultūrai apskritai.

Contra

Klasikinės filologijos katedros prof. habil. dr. Eugenija ULČINAITĖ:
Pripažįstu, kad reikėjo pertvarkyti Filologijos fakultetą, tačiau toks mechaniškas etatų mažinimas, siekiant atsikratyti skolų, neišvengiamai atsilieps studijų kokybei. Kas skaitys tuos kursus, kuriuos išsineš su savimi išėję profesoriai ar docentai? Kokia ateitis lauks magistratūros bei doktorantūros studijų, kur net 20 proc. studijų turi atlikti profesorius? Iš doktorantų reikalaujama laiku parašyti ir apginti disertaciją, bet kaip ją apginti, jeigu vis sunkiau sudaryti Tarybą, kurioje privalo būti bent keli habilituoti daktarai? Nelogiška taupyti atleidžiant profesorių ar docentą, kuriems yra mokama daugiau nei asistentui. Daugelyje fakultetų vyksta habilitacijos procedūros, o Filologijos fakultete net nėra kandidatų. Tad pirmiausia reikėtų klausti, kodėl vis gilėja ši mokslo duobė, kodėl Universitetas nebeišugdo tokių asmenybių, kokios buvo prieš dešimt metų? Tokia Universiteto vadovybės taupymo politika veda prie to, kad Filologijos fakultetas gali greitai pavirsti profesine mokykla.

Slavų filologijos katedros vedėja doc. dr. Jelena KONICKAJA:
Mūsų katedrą reformos palies bene labiausiai. Ją sujungus su Rusų filologijos katedra, bus sukurta nauja Slavistikos katedra. Toks sujungimas remiantis tuo, kad slovėnų, serbų, bulgarų, čekų bei rusų kalbos priklauso tai pačiai slavų kalbų grupei, yra tik mechaniškas. Filologija nėra tik kalbos mokymasis, o ir gilinimasis į kitos tautos kultūrą bei mentalitetą. Juk rusų tradicijos ir kultūra labai skiriasi nuo Balkanų pusiasalio tautų, kurių kultūrą Slavų filologijos katedra ypač puoselėja. Būtų nesuprantama, jei dėl pertvarkos turėtų išnykti šių retų kalbų dėstymas, nei jei jis atsieina gana brangiai. Katedroje dirba puikūs slavų kalbų dėstytojai, kurie atvažiuoja į Lietuvą dirbti daugiau iš entuziazmo ir yra iš dalies remiami savo valstybės, taip pat puoselėja lietuvių kultūrą savo šalyje. Štai kroatė Mirjana Bračko net laimėjo Šv. Jeronimo premiją už lietuvių klasikų vertimus į kroatų kalbą.

Lietuvai kartu su Čekija bei Slovėnija įstojus į Europos Sąjungą, itin svarbu pažinti savo kaimynes, užmegzti kuo tvirtesnius ryšius, tad keistai skamba Universiteto vadovybės ištarti žodžiai, kad šių kalbų specialybės nepopuliarios ir dėl to jų nereikia išlaikyti. Juk Vilniaus universitetas visais laikais garsėjo kaip humanizmo kalvė, atvira įvairių tautų kultūroms.

Rusų filologijos katedros vedėja doc. Jelena BRAZAUSKIENĖ, doc. Dagnė BERAITĖ, doc. Pavelas LAVRINECAS, doc. Inga VIDUGIRYTĖ:
Rusų filologijos katedra nuo reformos nukentės labiausiai. Ją mechaniškai sujungus su Slavų filologijos katedra bus priversti išeiti net pusė šios katedros dėstytojų. Katedra yra naikinama akademiškai nepriimtinu būdu. Ar tikslinga sujungti šias dvi katedras tik dėl to, kad čia studijuojamos kalbos priklauso slavų kalbų grupei? Tokiu atveju reiktų sujungti ir anglų bei vokiečių kalbas, nes jos priklauso germanų kalbų grupei. Juk filologija nėra vien tik kalbų mokymasis. Slavų filologija VU atsirado palyginti neseniai, o rusų filologija Vilniaus universitete turi daugiau kaip 200 metų tradiciją. Jos statusas Universitete ilgą laiką buvo ne kaip užsienio filologijos, o kaip gimtosios kalbos.

Katedros darbas mokslo srityje yra aukštai įvertintas pasaulyje, tad ją sunaikinus dėl pragmatinių paskatų, bus naikinamas ir Universiteto prestižas. Juk naikinama viena iš produktyviausių katedrų. Liūdna, kad Universitetas neteks vieno rimčiausių rusų filologijos tyrinėjimų centrų, puikių specialistų, iki šiol rengiančių vadovėlius. Universitetas visais laikais garsėjo kaip kultūros tvirtovė, o dabar, vykdant šią reformą, daromas žingsnis atgal į barbarų laikus. Juk rusų filologija perteikia tokias pamatines vertybes, apie kurias kalbėjo ir rašė pasaulio literatūroje labiausiai skaitomi rašytojai: F. Dostojevskis, A. Čechovas, N. Gogolis ir kt.

Lietuvių literatūros katedros profesorė ir VU Tarybos narė habil. dr. Viktorija DAUJOTYTĖ:
Reformos yra reikalingos, bet jos turi vykti ne kaip deformacija, o kaip transformacija. Lietuvių literatūros dėstytojas turėtų būti traktuojamas ne kaip techninis mokytojas, o kaip visapusiškas teksto pajautimo, kalbos kultūros ir fundamentalių dvasinių vertybių ugdytojas. Literatūros seminarai turėtų būti traktuojami panašiai kaip ir meno mokyklose. Tam, kad išugdytum asmenybę, su studentais reikia daug dirbti individualiai, o ne mechaniškai perteikti žinias. Nors filologai šiuo metu turi daug galimybių savo žinias pritaikyti rinkai, vis dėlto yra be galo svarbu visa kur ieškoti prasmės ir ugdyti žmones, kurie pirmiausia nebijotų gyventi prasmingai. Šiuo metu vykdoma politika prieš filologus yra labiau orientuota į kiekybę, o ne kokybę. Filologija, lituanistika šiuo metu yra smarkiai nukraujavusi. Gabūs žmonės neturi sąlygų gilintis į fundamentaliuosius lituanistikos mokslus, nes dėl nepakankamo finansavimo turi dirbti labiau apmokamą darbą. Sunku atrasti žmonių, kurie naudos požiūriu dirbtų nenaudingą darbą. Prasmė ir nauda, deja, yra ne visada sutampantys dalykai.

Klasikinės filologijos katedros dėstytojas dr. Naglis KARDELIS:
Filologijos fakultetas visais laikais buvo kultūros ir giliausių pamatinių vertybių puoselėjimo židinys. Visos revoliucijos mūsų šalies istorijoje buvo filologinės. Toks požiūris, kad humanitarinės disciplinos turi pačios save išlaikyti, nuves atgal į akmens amžių. Kultūra visais laikais buvo remiama mecenatų, dėl to šiandien mes turime tokius kūrėjus kaip Horacijų, Ciceroną, Mikelandželą ir daugelį kitų.

Antikinės kalbos šiuo metu vyraujančiame žinių ir technikos amžiuje atrodo kaip antikvariniai, muziejiniai dalykai. Į klasikinę kultūrą žiūrima kaip į mirusią ir dėl to nenaudingą. Šių kalbų išmanymas neturi savaiminės vertės. Tačiau vertybės, perteikiamos klasikinėmis kalbomis, yra gyvos, visa visuomenė vadovaujasi tomis vertybėmis.

Šiandien galime kelti klausimą, kodėl iš Graikijos kilo mokslas? Ogi todėl, kad graikai tyrinėjo pasaulį nelaukdami praktinės naudos. Jeigu toliau vadovausimės gryno prakticizmo nuostata, sunaikinsime ne tik humanitarinius, bet ir gamtinius bei tiksliuosius mokslus. Negalime vadovautis tik grynojo išlikimo nuostata. Humanitarinių mokslų prigimtis visai kita, nesusijusi su efemerišku vartojimu. Tad kalbos apie biudžeto pereikvojimą skamba juokingai. Čia vėl galime peržiūrėti savo prioritetus. Jei vis dėlto orientuojamės tik į kiekybę, tai po dešimties metų mes turėsime tik aukštąją profesinę mokyklą.

Pro

Filologijos fakulteto dekanas doc. Antanas SMETONA:
Didžiausia problema – studijų kaina. Ir tai ne vien Filologijos fakulteto bėda. 2004 m. Vyriausybės nutarimu pakeitus pinigų skaičiavimo metodiką, humanitarams, tarp jų ir filologams, buvo paliktas toks santykis – vienam dėstytojui tenka 20 studentų. Iš tiesų norėdami mokyti, tarkime, sinchroninio vertimo specialistą turime dirbti su juo vienu, o kai tokios normos, tai natūralu, kad mums lėšų stinga. Aišku, jeigu egzistuotų tik ši viena problema, tai reikėtų streikuoti po Vyriausybės langais, ir ją išspręstume. Deja, fakultete esama ir studijų organizavimo problemų. Pavyzdžiui, neracionaliai paskirstomas laikas, galbūt dėstytojų krūviai kai kurių per dideli, kai kurių – per maži. Jeigu pasižiūrėtume į kitus fakultetus, pamatytume, kad dėstytojų ir studentų santykis tikrai daug kur yra 1 ir 20, kai kur 1 ir 24, o mūsų fakultete – 1 ir 9. Aišku, tai lemia studijų specifika, tačiau gal kai kur ir galima sutaupyti. Pavyzdžiui, Vokiečių, Prancūzų ir Slavų bei Rusų filologijos katedrose yra po tiek pat studentų, tačiau Slavų ir Rusų filologijos katedrose yra dvigubai daugiau dėstytojų, negu Vokiečių ar Prancūzų filologijos katedrose. Vadinasi, ten racionalizuoti studijas reikėtų. Todėl mes, matydami, kad ir patys kartais esame neracionalūs, neprieštaraujame, kad fakultetą reikia reformuoti. Ir tai būtų daroma dviem kryptimis. Viena kryptis – mes keičiamės tvarkydami programas ir racionalizuodami studijų procesą, kita – mus paremia ir Universitetas, ir galbūt Vyriausybė, priimdama arba pakeisdama skaičiavimo metodiką. Atrodo, kad šitas procesas vyksta. Štai neseniai priimtas Vyriausybės nutarimas dėl skaičiavimo metodikos pakeitimo – man atrodo, jis tikroviškesnis. Dabar Senato nutarimu pertvarkome fakulteto struktūrą. Aišku, bus atleisti kai kurie dėstytojai, bus sumažinta pagalbinio personalo etatų, bet tai bus daroma neprastinant studijų kokybės. Todėl aš manau, kad per porą metų fakultetas turėtų atsigauti.

Kaip šiandien įsivaizduoju tą atsigavimą? Fakultetas finansuojamas iš biudžeto lėšų ir specialiosios programos lėšų. Reikėtų pasiekti, kad algų fondui pakaktų biudžeto lėšų. Jeigu specialiąsias lėšas galėsime naudoti pagal paskirtį, mūsų fakulteto labui, tai iš karto viskas stos į savo vietas. Galėsime mokėti dėstytojams premijas, skirti pinigų komandiruotėms į konferencijas ir visam tam, ką turi veikti fakultetas, užsiimantis ne tik studijomis, bet ir mokslo tyrimais.

Senato nutarimas leidžia imtis nuoseklių reformų tvarkant studijų programas. Nepulsime atleidinėti perspektyvių specialistų, žmonių, kurie vykdo įvairias programas – jas reikia vykdyti. Tačiau negaliu niekam pažadėti, kad laimės konkursą. VU Filologijos fakultete turi dirbti patys geriausi Lietuvoje specialistai. Vadinasi, ir konkursus reikia organizuoti taip, kad iš tikrųjų atsirastų tikra konkurencija, kurios iš esmės fakultete nebuvo.

Studijų kokybę sudaro daug parametrų. Štai kad ir auditorinis krūvis. Studijų reglamente nurodyta, kad dieninių studijų studentai auditorinio krūvio turi turėti nuo maždaug 2500 iki 3500 valandų. Peržiūrėjus programas paaiškėjo, kad daugelio programų auditorinis krūvis artėja prie maksimumo. Ką tai reiškia? Ar tai nerodo, kad paprasčiausiai rūpinamasi papildomais etatais? Jeigu studijų reglamente nustatytos tam tikros ribos, kodėl negalimos tam tikros variacijos? Tos valandos gali būti paskirstytos į paskaitas, pratybas, tam tikrą skaičių savarankiško darbo konsultacijų. Manau, kad dėl to studijų kokybė nenukentės, o valandų jau sutaupytume. Dėstytojų kiekis skaičiuojamas pagal jų turimą krūvį.

O kaip studentas išnaudoja savo neauditorinio darbo laiką? Įsivaizduojame, kad jis turėtų sėdėti skaitykloje. Realiai jis susiranda darbą ir dar ką nors veikia. Jeigu nuo to formalaus auditorinio krūvio pereitume prie individualaus darbo ir kontrolės, ką studentas nuveikė per savarankiško darbo valandas, manau, kad mes tik pagerintume studijų kokybę, o ne suprastintume.

Klasikinės filologijos katedroje yra 15 etatų. Man atrodo, kad galime sumažinti iki 13 etatų. Ar tai jau Klasikinės filologijos katedros žlugdymas? Didžiausia klasikinės filologijos problema – jaunų specialistų pamaina. Ant plauko pakibusi magistrantūra, doktorantūra. Jeigu priimame studijuoti 10 žmonių, į magistrantūrą ateis du trys. Ar organizuoti magistrantūrą trims žmonėms? Tai kelia studijų kainą. Kodėl atsisakyta senos patirties – dvigubų specialybių, lietuvių ir klasikinės filologijos programų? Manau, kad apie studijų kokybės prastėjimą šnekėti per anksti. Ir kalbos apie fakulteto mirtį gerokai perdėtos. O apie merdėjimą? Didžiausia problema – specialistų trūkumas. Jeigu žmogus sutinka dirbti už 1000 litų, tai reiškia, kad jis arba turi dar septynis papildomus darbus, arba jo kvalifikacija mūsų netenkina. O mažindami etatus galime tikėtis pakelti algas. Tuomet eisime nuo merdėjimo prie šiokio tokio gaivaliojimosi.

Dėl profesorių atleidimo. Visiems ateina toks amžius, kai reikia išeiti į užtarnautą poilsį. Šiandien Universitete nusipelniusiems profesoriams yra sudarytos puikios galimybės – emeritūra. Profesoriaus emerito etatas neskaičiuojamas kaip fakulteto etatas; jis gauna beveik tokią pačią algą kaip gaudavo iki tol, gali vadovauti magistrantams, doktorantams, rašyti monografijas, paskaityti vieną kitą paskaitėlę, kiek jo širdis geis. Nė vienas profesorius nebus atleistas.

Parengė Renata Žiūkaitė, Liana Binkauskienė