„Labai svarbu kuo nors domėtis: jei nesidomi, gyvenimas tuščias“, – toks Eglės Saulėnaitės, Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto antrojo kurso studentės, gyvenimo kredo. Pati Eglė domisi kiek netradicine merginoms sporto šaka – sportiniu vairavimu, o studijuodama dar randa laiko varžyboms ir treniruotėms.

Automobilių sportas – išsipildžiusi nesvajonė

Eglės Saulėnaitės simpatija automobiliams neatsirado vaikystėje. Jei atvirai, ji niekada net negalvojo apie tai. Tiesiog prieš ketverius metus susimąstė, kad sulaukus pilnametystės reikėtų gauti vairuotojo pažymėjimą. Savo mintimis pasidalijo su mama. Kadangi mamos klasės draugas buvo „Sportinio vairavimo centro“ (SVC) treneris, tai ji dukrai ir patarė ten kreiptis. Po kelių užsiėmimų merginai SVC taip patiko, kad vairuotojo pažymėjimas tapo viso labo antraeiliu dalyku. Eglei iki šiol nepavyksta išeiti iš šio klubo.

Trasa – geriausias veidrodis

„Kai sėdi už vairo ir važiuoji trasa, sužinai, ko nemoki“, – tvirtina mergina. Tenka pripažinti klaidas ir mokytis. Merginos vairuotojos tai sugeba – to, kad jas pralenkė konkurentė, nelaiko asmeniniu įžeidimu. Eglės nuomone, tai – dailiosios lyties privalumas. Vaikinai reaguoja kitaip. „Jei treneris pasako, kad važiavai baisiai, vadinasi, taip yra iš tikrųjų. Daugumą vaikinų tokios pastabos žeidžia, jie mano, kad viską žino, o treneriai tėra neišmanėliai“, – vaikinų ir merginų psichologijos skirtumus vardija mergina. O kartais, kai atrodo, kad jau viską moki, patartina atsisėsti šalia trenerio ir kartu su juo pravažiuoti ratą kitą. Suvokimas, kad tobulėti dar yra kur, merginos nestabdo, atvirkščiai, ji tai priima kaip iššūkį. O iššūkiai Eglei patinka.

Svajotoja realistė

Iš pirmo žvilgsnio trapi, moteriška ir simpatiška Eglė domisi ne vien technika, automobiliais, kompiuteriais, bet kartais ir pasvajoja, tačiau ir svajones laiko tvirtai pažabojusi: „Negaliu pervertinti savęs, tad stengiuosi neturėti iliuzijų“. Panelė stengiasi tvirtai stovėti ant žemės, nes taip, jos manymu, yra geriausia.

Automobilių sporte dar reikia ir šaltakraujiškumo. Mergina pripažįsta, kad jai to trūksta. „Bandau tapti šaltakraujiška, bet man tai sunku, nes emocijos užima svarbią vietą: galiu būti labai laiminga arba labai liūdna. O šiame sporte kaip tik to nereikia.“ Taigi šaltakraujiškumą mergina bando išsiugdyti. Kol kas, deja, kaip ji pati sakė, nesėkmingai, tačiau tai tik dar vienas iššūkis.

Mėgstamų užsiėmimų – ne vienas

Simpatiška dvidešimtmetė ne vien sportuoja ir mokosi, ji dar turi galybę mėgstamų užsiėmimų. Vienas jų – pasivaikščiojimas. Pašnekovė sakė, kad pėsčiomis yra bene visą sostinę apėjusi, gal tik kelių miegamųjų rajonų neaplankė. Jai patinka eiti ir stebėti žmones, jų elgesį, aprangą, žiūrėti, kaip keičiasi Vilniaus vaizdas pavasarį ir rudenį. Eglei patinka gimtasis miestas, ji nori čia gyventi.

Kai nevaikšto Vilniaus gatvėmis, Eglė skaito knygas: „Nemiegoti naktį dėl to, kad noriu pabaigti įdomią knygą, arba nueiti miegoti tik paryčiais – tai man gana įprasta“. Skaito įvairiausias knygas – grožinę literatūrą, mokslo ir technikos naujienas ir, žinoma, viską apie automobilius.

Muzika – dar viena Eglės aistra, šventas dalykas. Kaip sakė pati mergina, vargšai jos kaimynai, – Eglė turi daug kompaktinių plokštelių ir dažnai jas klauso. Patinka įvairių stilių muzika – tai priklauso nuo nuotaikos ir noro.

Iššūkis vaikinams

Jei kam nors keista ir nesuprantama, kad mergina gali vairuoti geriau už kai kuriuos vaikinus, verta pasakyti, jog merginų ir ringe jau yra. Pati Eglė tokių pažįsta bent tris. O kalbant apie moteriškus ir vyriškus darbus ar sporto šakas, pasak pašnekovės, tokių yra labai mažai. „Jei nori, joks darbas – ne kliūtis. Moterys skrenda į kosmosą, tai kodėl jos negali vairuoti?“ Automobilių sporte fizinis pranašumas nėra pagrindinis rodiklis, daug svarbiau susitvardymas ir emocijų nerodymas. Bent per varžybas.

Eglė – ne iš kelmo spirta. Ji ne tik šiais metais užėmė pirmąją vietą merginų pirmenybių grupėje, bet ir nebijo priminti vaikinams: „Pirma vieta merginų grupėje – ne riba. Juk yra vaikinų grupių. Šiemet berniukai tegu sužino, kad ir aš moku vairuoti!“

Tačiau šitaip Eglei sekėsi ne visą laiką. Per pirmąsias varžybas mergina pasižiūrėdavo, kiek dalyvių užsiregistravo grupėje, ir jau žinodavo, kelinta bus – paskutinė. Dėl to važiuodavo ramiai, be jaudulio, nedarydavo daug klaidų. Tačiau laikui bėgant Eglė priartėjo prie konkurenčių ir tada atsirado jaudulys, o dėl jo – ir klaidos. Tačiau šiemet pavyko įveikti save ir laimėti pirmąją vietą. Merginai smagu, kad jos pastangos nenuėjo veltui.

Ir klubo narių požiūris į ją pasikeitė. „Kai atėjau, jaučiau, kad visi žiūri į mane iš aukšto. O dabar ne visiems ir išeina taip žiūrėt, nes kai kuriuos jau pralenkiau“. Ir kai eilinis vaikinukas pasišaipo iš šviesiaplaukės merginos už vairo, ji drąsiai pasiūlo patikrinti, kaip moka vairuoti. „Kažkodėl neatsirado nė vieno norinčio“, – juokiasi Eglė.

Stengiasi laikytis taisyklių

Atsakomybė – ryškus vairuotojos charakterio bruožas. Važiuodama ne sportinėje trasoje, o Lietuvos keliais, ji stengiasi laikytis eismo taisyklių, nors neslepia, kad tai nelengva. Tačiau vienintelis pažeidimas, kurį daro – nežymiai viršija greitį. Eglė prisipažįsta: „Man kartais būna baisu žiūrėti, kaip žmonės važinėja, nes žinau, kuo tai gali baigtis. Raliuose menka klaida gali kainuoti vairuotojui gyvybę“.

SVC narė išduoda, kad ji turi vietą, kur gali išsidūkti – tai jos sportinio vairavimo treniruotės. „Po pusvalandžio tokio važiavimo nei rankų, nei kojų nebejauti – sudėtingos užduotys pareikalauja daug energijos, po to ir lakstyti kaip akis išdegus nebekyla noras“, – neslepia mergina.

Neišlaisvinta aistra?

„Merginos, besidominčios tokiu sportu, arba nori patikti vaikinams, arba jose slypi daug neišlaisvintos aistros“, – taip apie tokį pomėgį turinčias merginas mano vaikinai. Eglė nesutinka. Anot jos, merginos domėjimasis tokiu sportu tik atbaido vaikinus. „O ką pavadinti aistra? Jei tai energijos perteklius, kurį reikia išlieti, tai vieni eina šokti, kiti dainuoti, o aš važinėju.“

Eglei treniruotės tapo gyvenimo dalimi. „Fiziškai „nusikali“, bet emociškai pailsi – rūpesčiai, asmeninio gyvenimo problemos išnyksta, nes galvoji apie trasą. Tai – atgaiva.“

Evelina Garnelytė