„Premjeras Algirdas Butkevičius pareiškė: jis tikisi, kad įstatymas dėl nelietuviškų pavardžių rašybos dokumentuose bus priimtas rudenį, prieš tai gavus Lietuvių kalbos komisijos išvadas. Šis įstatymas ir vėl buvo pateiktas svarstyti Seimui. Ar turėtų būti leidžiama rašyti pavardes originaliais rašmenimis, ar ne?“ – klausė „Žinių radijo“ laidos „Nuomonių studija“ vedėja Aldona Atkočiūnaitė. Apie tai laidoje diskutavo VU Filologijos fakulteto docentas, kultūros istorikas Vytautas Ališauskas ir fakulteto profesorius, Polonistikos centro vedėjas Algis Kalėda.

„Visos Lietuvos piliečių pavardės tam tikra prasme yra lietuviškos. Bet drauge turime ir kitų kalbų priemaišų: suslavintas, sulenkintas priesagas, germanybių pavardėse ir taip toliau. Ir nieko ypatingo neįvyktų, jeigu kitų tautybių Lietuvos piliečiai rašytų savo pavardes ne pagal fonetinę lietuvių kalbos tradiciją. Šis klausimas dirbtinai eskaluojamas tiek Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, tiek lietuvių nacionalistų. Pavardės rašymas pirmiausia yra šeimos istorija, todėl natūralu, kad norisi išlaikyti tradicinę pavardės formą“, – įsitikinęs doc. V. Ališauskas.

Jis pateikė pavyzdį: neseniai italų kalba pasirodė žymaus meno istoriko Jurgio Baltrušaičio, seniai mirusio Lietuvos diplomato sūnaus, knyga, kurioje pavardė Baltrušaitis rašoma su š. Nei italai, nei prancūzai raidės š ne tik neturi, bet ir nelabai žino, kaip ją reikėtų tarti. Visai kitas klausimas – vietovardžiai. Tai jau Lietuvos tapatybės ir istorijos dalykas. Panašiai yra ir su gatvių pavadinimais – oficialiai jų kaitalioti tikrai neverta: kitatautis tikrai atras ir lietuvišką gatvę, o ir oficialiuosiuose registruose ėmus rašyti kelis ar net daugiau tos pačios gatvės pavadinimus kiltų nemažai painiavos. Tačiau kaip asmeninė iniciatyva lentelė su dvigubu pavadinimu ant savo namo nėra jokia problema – kitatautis Lietuvos valstybės pilietis savo namą gali pažymėti ne vien valstybine, bet ir savo gimtąja kalba.

„Esu tikras, kad pavardžių rašymas savo kalba bendrinei lietuvių kalbai, turinčiai savo taisykles ir sistemą, jokios įtakos nedarytų. Rašyba tikrai nėra didžiausias tautos tapatumo dalykas. Pažiūrėkite į mūsų atgimimo žurnalą „Auszra“. Gerokai didesnė grėsmė – mūsų pačių abejingumas savo kalbai. Moksleiviai, baigę lietuviškas mokyklas, daro dešimtis rašybos klaidų rašiniuose, ir tai yra tikrasis pavojus. Moksleiviai nebėra pajėgūs perskaityti didelės apimties tekstų ir atpasakoti savo žodžiais. Ne sz ar ö yra problema“, – teigė docentas V. Ališauskas.

Kultūros labilumas – irgi labai svarbi tema, todėl nei Česlavas Milošas, nei Sarbievijus, nei Sirokomlė, priklausantys ir Lietuvos kultūros istorijai, neturėtų būti nurašomi vien lenkų kultūros laukui. Tautinis tapatumas yra sudėtingas dalykas – asmenys, priklausantys dviem kalbinėms kultūroms, toli gražu nėra vienodi ir nevienodai suvokia savo tautinį tapatumą. Ne vieną tokių atvejų turime ir šiandienėje Lietuvoje. Be to, grįžus prie lenkų klausimo, jie irgi nėra vienodi: vieni – tai lenkiškai kalbantys gudai, kiti – Lenkijos lenkai. Lenkų rinkimų akcija dažnai viską suplaka į viena ir eskaluoja – visi lenkai Lietuvoje yra skriaudžiami, patiria priespaudą. O tai išties nėra tiesa.

„Lenkiškumo klausimas neturėtų kelti ypatingų aistrų ar ažiotažo. Kalbos grėsmių, manyčiau, rimtų nėra. Turime atitolti nuo bereikalingų diskusijų. Čia svarbiausia – santykis tarp asmens, tautybės ir tapatybės. Tegul visi rašo savo pavardę taip, kaip jiems atrodo tinkama. Tai tik paties asmens reikalas. Žvelkime į pasaulį. Nors diakritikų visur vengiama, bet aš pats būdamas Paryžiuje savo pavardę rašydavau su ė. Delikatūs ir trapūs dalykai“, – sakė prof. A. Kalėda.

Kalbant apie kalbos grėsmę, Lietuvai tikrai negresia Airijos likimas – savos kalbos praradimas. Neverta kelti klausimo dėl kalbos ar tautos prestižo sunykimo, kur kas didesnė problema – būtent švietimo sistema ir moksleivių nenoras mokytis lietuvių kalbos, lietuvių literatūros. Šis negatyvus akstinas kyla, deja, iš pačių aukščiausių švietimo sluoksnių. Ne w, ne sz ir ne ö yra didžiausia grėsmė, dar kartą pažymėjo doc. V. Ališauskas. Valstybės pagarba savo piliečiams, pagarba teisei turėti savo šeimos istoriją ir ją išreikšti savo pavarde bei politinių aistrų kurstytojų izoliavimas nuo visavertės politinės arenos – tai yra būdai mums visiems susikalbėti. O lietuvių kalba pasauliniame kalbų kontekste atrodo išties neblogai, jai negresia joks ištirpimas ir sunykimas dėl invazijos iš išorės, be to, poetų, kultūros žmonių, kalbininkų dėka Lietuvoje turime aiškiai suformuluotą lietuvių kalbos sistemą, aiškias, kartais gal net kiek per griežtas kalbos normas, turime didelę modernią literatūrą – tiek humanitarinę, tiek filosofinę, tiek meno, grožinę. Turime ir modernią matematikos, fizikos literatūrą, pagrindines kompiuterių sąvokas. Lietuvių kalba yra pajėgi priimti visą naują, iš išorės ateinančią tikrovę, pati pajėgi kurti naują kalbinį pasaulį, – sutarė pokalbio dalyviai.

Didysis lietuvių kalbos laukiantis iššūkis – moderniosios technologijos, reikalaujančios visiškai kitos rašto kultūros. Jos primityvina stilių, daro jį telegrafinį. Bendravimas praranda daugelį niuansų: telefoninėse žinutėse, pokalbiuose skyp’u randasi vis daugiau santrumpų. Lietuvių kalba turės suvokti šiuos pokyčius, nuspręsti, ką su jais daryti, kur yra jų vieta šiuolaikinėje mūsų kalboje. Susirūpinimą kelia ir egzaminų rezultatai, smunka moksleivių kalbinis lygis ir prestižas. Ir krinta jis ne dėl bendravimo su lenkų, rusų ar totorių vaikais, ne dėl w raidės prirašymo abėcėlės gale ar kompiuterio klaviatūroje. Smunka jis tuo pačiu metu, kai ne kartą viešai pasisakoma, kad humanitariniai mokslai mažai reikalingi Lietuvai, kai krinta kalbos prestižas. Mokykla – tai vieta, kurioje perduodama lietuvių kalba. Mat neretai patys vaikai gali būti pavyzdys ir paskatinimas savo tėvams, kaip vartoti lietuvių kalbą. Mes visi atsakingi už kalbos išsaugojimą, bet atsakinga ir Švietimo ministerija už kalbos ugdymo, kultūros skleidimo, kalbos plėtros politiką.

„Deja, negalime išvengti humanitarinių mokslų. Šiandien mums trūksta humanitarinio mąstymo apskritai. Pažvelkime į moksleivių nusiskundimus portaluose: lietuvių kalbos rašinys gana banalia tema jiems yra per sunkus ir neįveikiamas. Moksleiviai laiko nereikšmingu lietuvių kalbos studijavimą, jos mokėjimą, gebėjimą ja naudotis ir reikšti savo mintis, jausmus ir bendrauti. Ir net jei staiga imtumėme visi kalbėti angliškai, rusiškai ar lenkiškai, tuoj pat paaiškėtų: reikia kalbininkų, literatų ir visų kitų humanitarų. Geriau kalbėkime lietuviškai ir turėkime stiprią savo kultūrą“, – kvietė doc. V. Ališauskas.

Ne mažiau svarbus ir kitas klausimas, į kurį, deja, Lietuvoje šiuo metu žvelgiama gana atsainiai. Turime padėti kitataučiams išmokti lietuvių kalbos, kad jie galėtų būti visaverčiai valstybės piliečiai, integruotis į socialinį gyvenimą ir deramai komunikuoti. Deja, šią savo pareigą Lietuvos valstybė kol kas yra apleidusi ir neskiria jai reikiamo dėmesio.