2014 m. kovo 27–28 d. Vilniaus universitete vyks renginiai, skirti paminėti žymaus Lietuvos geografo profesoriaus ALFONSO BASALYKO 90-uosius gimimo metus.

Profesorius gimė 1924 m. kovo 28 d. Balainės eiguvoje netoli Raigardo slėnio (Druskininkų girin.).

Geografiją studijavo Vilniaus universitete, į kurį įstojo 1941 m. baigęs Vytauto Didžiojo lietuvių gimnaziją Vilniuje. 1947 m. gavęs diplomą su pagyrimu buvo paliktas Fizinės geografijos katedroje asistentu. Kadangi geografinės, geologinės literatūros lietuvių kalba beveik nebuvo, A. Basalykas ėmėsi versti prancūzų profesoriaus E. Martono vaodovėlį „Fizinės geografijos pagrindai“, kartu mokydamasis prancūzų kalbos: I t. – 1948 m., 2 t. – 1949 m. 1950 m. pasirodė jo iš rusų kalbos išversti prof. S. V. Kalesniko „Bendrosios geografijos pagrindai“.

Mokslinės karjeros pradžioje tyrinėjo upių slėnius ir 1953 m. apgynė geografijos mokslų kandidato (daktaro) disertaciją „Nemuno upyno slėniai Lietuvos ribose (slėnių sistemos geomorfologinė analizė)“, duodamas pradžią platesniems periglacialinių procesų tyrimams. 1956 m. A. Basalykui buvo suteiktas docento vardas. 1958 m. su bendraautoriais išleido „Lietuvos TSR fizinės geografijos“ I dalį, kuri 1959 m. buvo pažymėta Lietuvos TSR valstybine premija.

Vėliau A. Basalykas pradėjo ir išplėtojo kraštovaizdžio geografijos tyrimus. Sudarė ne vieną Lietuvos geomorfologinio žemėlapio variantą ir atliko geomorfologinį rajonavimą (paskutiniai skelbti Lietuvos TSR atlase 1981 m.). 1965 m. pasirodė jo monografijos „,Lietuvos TSR fizinė geografija“ II dalis, kur pristatomi fiziniai geografiniai rajonai, išsamiai atskleidžiama jų paleogeografinė raida, geomorfologinės sąlygos, išskirti gamtiniai tipologiniai kompleksai – vietovaizdžiai. Jos pagrindu 1966 m. apgynė geografijos mokslų daktaro (habilituoto daktaro) disertaciją, o 1968 m. jam buvo suteiktas profesoriaus vardas, jis patvirtintas VU Fizinės geografijos ir kartografijos katedros vedėju.

Kitame mokslinės veiklos etape prof. A. Basalykas gilinosi į gamtinio kraštovaizdžio tyrinėjimus, vis labiau akcentuodamas jo antropogenizaciją. 1977 m. pasirodė monografija „Lietuvos TSR kraštovaizdis“, kurioje pristatomi stambiausi Lietuvos gamtovaizdžio tipai – žemėvaizdžiai, teritorijos antropogenizacijos ypatumai ir daugiafaktorinės geografinės (determinuotos) kraštotvarkos nuostatos. 1979 m. už darbų ciklą „Lietuvos TSR gamtiniai teritoriniai kompleksai ir kraštotvarkos geografiniai aspektai“ A. Basalykui buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusio mokslo veikėjo vardas ir paskirta antroji valstybinė premija. 1986 m. pasirodžiusiame straipsnyje „Kraštovaizdis – antropogeninės organizacijos sudėtingėjimo etapai“ jis pristato moderniąją integralaus kraštovaizdžio sampratą, o knygoje „Žemė – žmonijos buveinė“ (I leidimas – 1985 m., II – 1999, III – 2008 m.) išsakė savo požiūrį į Žemės geografinį kraštovaizdį, gamtonaudą, etnogenezę, į Žemės planetą kaip visos žmonijos buveinę.

Per 39 pedagoginio darbo metus A. Basalykas parengė ir dėstė 22 teorinius kursus, vadovavo 102 absolventams, rašiusiems diplominius darbus, neskaičiuojant kursinių, 10 jo vadovaujamų geografų apsigynė kandidato (daktaro) disertacijas. Paskelbė apie 120 mokslinių ir antra tiek mokslo populiarinamųjų straipsnių. Visą laiką dirbo ir leidybinį darbą: nuo 1955 m. buvo Lietuvos MA Geologijos ir geografijos instituto leidinio „Moksliniai pranešimai. Geologija, geografija“ redkolegijos narys, nuo 1962 m. – Lietuvos aukštųjų mokyklų mokslo darbų žurnalų „Geografija ir geologija“ atsakingasis redaktorius, „Geografijos“ redkolegijos narys. 1967–1986 m. vadovo Lietuvos geografų draugijai.

Mirė 1986 m. birželio 20 d. Palaidotas Vilniuje, Antakalnio kapinėse. Prof. A. Basalyko gimtinė (sodybos vieta Balainės k. Varėnos r.) 2004 m. įrašyta į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Įvykių vietų sąrašą. Profesoriaus gyvenimas, mokslinė ir pedagoginė veikla apžvelgti prisiminimų knygoje „Geografas profesorius Alfonsas Basalykas“ (2005 m.).

Renginių programa.