VU studentai išrinko 13 geriausių praėjusių metų Vilniaus universiteto dėstytojų. Jie buvo pagerbti rektoriaus padėkomis.Pristatome straipsnių ciklą apie šiuos dėstytojus.

Aistė Kučinskienė tik 2011-aisiais baigė magistrantūros studijas Vilniaus universitete, o šiuo metu studijuoja jungtinėje VU ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantūroje. Nors Užsienio kalbų instituto lektorė skaičiuoja dar tik ketvirtuosius darbo VU metus, bet jau yra vertinama ir pripažįstama studentų. Ji dėsto šiuolaikinę ispanų kalbą visų bakalauro pakopos kursų studentams.

Kokie Jūsų dėstymo principai, metodai, ką labiausiai vertinate per paskaitas?

Man regis, kiekvieno dėstytojo ir studento mokymas(is) turėtų prasidėti nuo suvokimo, kad studijos yra darbas, bendradarbiavimas tarp žinias pateikiančiojo ir bandančiojo jas įsisavinti. Todėl jei klausiate, ką labiausiai vertinu, tikriausiai – abiejų bendradarbiaujančiųjų pastangas ir norą įvykdyti savo užduotis kuo geriau. Ruoštis paskaitoms (abi pusės), norėti perduoti ir norėti įsisąmoninti, bandyti „susišnekėti“.

Ko sau niekada neleistumėte bendraudama su auditorija?

Daug ko: užšokti ant stalo, pradėti traukti kokią ariją ar šokti flamenko. Kitaip sakant, kaip ir daugelis bet kokios profesijos žmonių, neleisčiau sau išeiti iš sveiko proto ribų. Jei ir taip aišku, kad šokti ir dainuoti nė vienas nebandytume, tuomet iš savo kaip studentės patirties ir kolegų darbo stebėjimo įvardyčiau vieną mane gluminantį elgesio modelį – akademinės ir buitinės terpių neskyrimą. Niekada nenorėčiau imti su studentais kalbėti apie asmeninio gyvenimo peripetijas à la vakar nusipirkau bulvių, o mano kojinės tai sulopytos, oi kiek nedaug uždirba pedagogai – jei tai nėra susiję su paskaitų medžiaga. Mokantis užsienio kalbos daug kalbama apie kasdienybę ir lengva nuslysti į tokią buitį.

Kokiomis ypatybėmis turi pasižymėti dėstytojas?

Turbūt nėra jokios universalios formulės. Arba galioja pati universaliausioji: jei žmogus mėgsta savo darbą (o dėstytojui derėtų mėgti savo dėstomą medžiagą ir studentus), tikėtina, kad jį dirbti turėtų sektis neblogai.

Kokių studentų savybių ir poelgių netoleruojate? Kokie studentai Jus žavi?

Rimtai studijuojantis ir žinių siekiantis žmogus, suprantantis, kad aukštoji mokykla tam ir yra skirta, mane žavi. Ar veikiau – manau, kad visi tokie turėtų būti. Ir atvirkščiai: per paskaitas blėniais užsiminėjantis ir bala žino kokias varnas skaičiuojantis nesubrendėlis – tai nėra pačios mėgstamiausios studento savybės, gal net rodančios, kad ne aukštąjį mokslą krimsti jam derėtų. Jei nuo savybių pereiname prie poelgių, sunkiausia toleruoti melą ir absurdiškus pasiaiškinimus (čia, aišku, įeina ir akademinis nesąžiningumas – plagiatas, nusirašinėjimas), kurie tik iliustruoja vienos iš bendradarbiaujančių grandžių nebrandą ir buvimą ne savo vietoje.

Būti geru lektoriumi – Dievo dovana ar ilgo darbo rezultatas?

Didelį praktikos bagažą sukaupusiems ir vis dar pomėgio dirbti nepraradusiems kolegoms turėtų būti lengviau ir sektis geriau. Nors nebūtinai tapimas geru lektoriumi geometrine progresija auga su stažu. Pastangos, ruošimasis paskaitoms – tai svarbiau nei įgimtas žavesys ar patirtis. Mano požiūriu, nereikėtų mistifikuoti dėstytojo kaip kažkokios nežemiškos būtybės, „apdovanotojo“.