Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejuje vykusiame „Literatūrinių trečiadienių“ vakare prisiminta Marilė Vereščakaitė-Putkamerienė – didžioji poeto Adomo Mickevičiaus gyvenimo meilė.

Marija (vadinta Marile) Ieva Vereščakaitė gimė metais vėliau už Adomą, bet tą pačią Kalėdų išvakarių dieną – 1799 m. gruodžio 24-ąją. Vereščakų šeima buvo pasiturinti – valdė per 1000 hektarų derlingos dirbamos žemės. Jų dvaras Tuhanovičiai buvo tvarkomas kaip pavyzdinga bajorų sodyba: elegantišką namą supo didelis, gražus sodas. Šalia pagrindinio pastato stovėjo mažesnis namelis su kambariais svečiams, kurių čia niekada netrūko. Tomas Zanas, aprašydamas draugams vietinius privalumus, išvardija puikius pietus, kriaušes, obuolius, vyną, arbatą, arklius ir… Marilę. Jaunoji Vereščakaitė, gražiai atrodanti vasaros papuoštoje gamtoje – žaliose pievose, tarp miškingų kalvų, tapo tuo objektu, kuris traukte traukė moters grožiui jautrius filomatus. Jų laiškuose galima perskaityti, kad Marilė buvusi neaukšta, mėlynakė, šviesiaplaukė, išsilavinusi mergina. O dėl charakterio, tai galima teigti, kad netgi šiandien ji būtų vadinama „šiuolaikiška“: rūkė pypkę, žaidė šachmatais, mėgo viena leistis į tolimus pasijodinėjimus.

Tuo metu, kai Adomas susipažino su Marile, ji jau turėjo kandidatą į ranką ir širdį – 5 metais už ją vyresnį kaimyną grafą Lauryną Putkamerį. Jaunasis grafas buvo išvaizdus, šviesiaplaukis jaunuolis, be to, išsiskyrė iš kitų narsa – pasižymėjo Napoleono kariuomenės mūšiuose ir tapo didvyriu. Marilės šeima palankiai žiūrėjo į jaunąjį kandidatą į žentus. Viskas klostėsi puikiai, kol 1820 m. rugpjūčio 15 d. į Tuhanovičius, pakviestas Marilės brolių, atvyko jaunas mokytojas iš Kauno. Tai buvo A. Mickevičius. Jis gavo kambarį svečių namelyje. Įžengęs į savo, kaip jis manė, kambarį, pamatė moteriškus drabužius, o tarp jų… gražiąją baltąją suknelę. Ta suknelė taip sužavėjo Adomą, kad draugai vėliau juokavo, jog jis pirmiausia įsimylėjo ją, tik po to Marilę. Balta Marilės suknelė tapo vieno garsiausių romantizmo epochos romanų pranašu.

Biografai teigia, kad pirmasis Adomo ir Marilės susižavėjimas peraugo į tikrąjį romaną tik po Marilės ir Lauryno vedybų. Gal A. Mickevičius buvo iš tų žmonių, kurie pradeda vertinti, ką turėjo, tik patyrę praradimą? Marilė 1821 m. vasario 2 (14) d. (pagal naują stilių – per šv. Valentino dieną) žengė svarbų žingsnį: Beniakainių bažnyčioje pasakė „taip“ L. Putkameriui. Ikivedybinėje sutartyje buvo įvardyta vedybų priežastis: „dėl abiejų širdžių palankumo“. Jaunieji apsigyveno grafo dvare Baltininkuose – karieta kelios valandos kelio nuo Vilniaus.

1821 m. vasarą A. Mickevičius dėl sveikatos būklės išsirūpina leidimą metinėms atostogoms, persikelia į Vilnių. Rugpjūčio mėnesį išvyksta į kelionę: Šalčininkai – Naugardukas – Rūta. Užsuka ir į Tuhanovičius. Įvažiuodamas į Marilės gimtąjį dvarą, prasilenkia su karieta, kurioje šviečia kažkas balto. Marilė? „Nežinau, kas su manimi dėjosi“, – rašo Jonui Čečiotui. Prideda: „Tiek daug dalykų sužinojau!“ – vietiniai gandai bylojo apie tai, kad ką tik sukurta Putkamerių šeima gyvena lyg brolis ir sesuo, kad jų vedybos yra „baltos“. Ta informacija buvo itin svarbi įsimylėjusiam A. Mickevičiui – gal jų jausmas yra abipusis? Jo nuostabai, drąsios svajonės randa patvirtinimą – Marilė aplanko Adomą jam viešint Tuhanovičiuose, o rugpjūčio 1 d. surengia kaimynų vaiko krikštynas, kuriose ji ir Adomas – krikšto tėvai. Kas tai: dvasinės vedybos? O gal sukuriamas puikus pretekstas – priedanga vėliau kartu lankyti vaikelį, niekam nebekeliant nereikalingų įtarimų?

Pasibaigus vasarai poetas grįžta į Vilnių. Jo psichologinė savijauta kelia draugams susirūpinimą: vis tyli, vaikšto, visus ir viską niekina ir atrodo – gyvena vien vaizduotės pasaulyje. Vienintelė A. Mickevičiaus atgaiva – nežinia už kokius pinigus vietiniam dailininkui užsakyta Marilės portretinė miniatiūra.

Kamuojamas neišsipildžiusios meilės jausmų Adomas ryžtasi beviltiškam žingsniui – 1821 m. lapkričio mėnesį vyksta į Baltininkus, kartu pasikviečia Teodorą Lozinskį, kuriam skiria sekundanto vaidmenį. Kelionės tikslas – dvikova su L. Putkameriu. T. Lozinskis atsiminimuose pasakoja, kad, atvykę į Baltininkus, draugai sutiko Putkamerius bevaikštančius parke. Išvydusi Adomą ir atspėjusi jo būklę Marilė sustingo, o Adomas sugriebė ją už rankų ir… pamiršo visą pasaulį. Kol įsimylėjėliai tylėjo, T. Lozinskis spėjo perspėti L. Putkamerį dėl Adomo planų ir liko sužavėtas Lauryno takto ir savitvardos: jis svečius pakvietė vakarienės, pasiūlė nakvynę. Iki ryto A. Mickevičius atsipeikėjo ir suskubo išvažiuoti neatsisveikinęs su šeimininkais. Kelionės metu susikrimtęs vis karčiai kartojo: „Kokia gėda!“

A. Mickevičius privalėjo kokiu nors būdu išlieti perpildžiusį jį jausmą: 1821-ųjų žiemą – 1822-ųjų pavasarį rašo pirmąjį „Poezijos“ tomą. Jame – daug Marilės.

Iš filaretų korespondencijos sužinome, kad tuo laiku įsimylėjėliai svarstė galimybę pabėgti ir pradėti bendrą gyvenimą užsienyje. Nežinomos kliūtys sutrukdė, ir porai planai nepavyko. Netrukus Adomo atostogos baigiasi, jis grįžta į Kauną, kur jo laukia nuobodžios mokytojo pareigos. Marilė iš nevilties padaugina opijaus antpilo – laudanumo (populiarus XIX a. vaistas nuo įvairaus pobūdžio skausmų) ir lieka gyva tik dėl laiku suteiktos pagalbos. Biografai teigia, kad greičiausiai Marilė tokiu būdu bandė patraukti Adomo dėmesį, o jis tuo metu išgyveno netikėtą savo pirmosios knygos sėkmę ir, kaip atrodė Marilei, pradėjo tolti nuo jos ir jos meilės.

Adomo draugai – jo kančių liudininkai. Jie bijojo pranešti apie liūdną įvykį – nieko jam apie Marilės negalavimą nepasakė. Todėl, kai spalio mėnesį A. Mickevičius netikėtai gavo dvi laisvas dienas ir išvyko į Vilnių, kur suskubo susitikti su Marile, jį vietoj meilės apkabinimų sutiko įskaudintos, nusivylusios mylimosios priekaištų audra. Jis jos nemylįs, neparodęs nė lašo užuojautos, be to, Kaune turįs romaną su kita – Karolina Kovalska! Įsiaudrinusi porelė svaidėsi priekaištais ir išsiskyrė smarkiai įskaudinę vienas kitą. Po kiek laiko abu rašo be galo jautrius, begalinės meilės priesaikų pilnus laiškus. Bet sužeistos širdys kraujuoja. Susitikti jie jau nebeskuba. Adomas meilės skausmą išlieja poezijoje – rašo „Vėlines“. Nematytas jausmų atvirumas, išrėkta meilė moteriai pribloškė skaitytojus, ypač tuos, kurie atpažino poemos veikėjų prototipus.

Adomas ir Marilė po ilgos pertraukos vėl susitiko per 1823 m. Velykas. Adomas įteikė jai antrąjį savo „Poezijos“ tomą. Knygoje įrašo dedikaciją: „[…] mylimojo atsiminimus priimk iš brolio rankų…“ Ji nelieka skolinga – dovanoja jam jodinėjimo žirgą Beauty. Adomas savo arklidžių neturėjo, todėl Marilės dovanotą kumelę laikė ir prižiūrėjo… Karolina Kovalska.

Išleidęs į pasaulį antrąjį „Poezijos“ tomą, Adomas išgyveno tikras kančias Kaune bandydamas planuoti miglotą savo ateitį. Tuo metų Vilniuje, vienoje mokyklos lentoje, pasirodė užrašas: „Vivat Konstitucija!“ (buvo gegužės 3 d). Caro valdžia, pasipiktinusi nenuolankumu, imasi tyrimo, šis perauga į filomatų ir filaretų procesą. Naktį iš spalio 23 į 24 d. A. Mickevičius suimamas. Kalinamas celėje Bazilijonų vienuolyne. Prasidėjus masiniams areštams Vilniuje susiburia moterų komitetas, kurio tikslas – visokeriopos pagalbos suimtiesiems teikimas. Po Adomo suėmimo abidvi jo širdies damos – ir Marilė, ir Karolina – pasirodė kuo geriausiai: įstojo į komiteto gretas, lankė jį kalėjime. Galbūt, kartais prasilenkdamos vienuolyno vartuose, persimesdavo vienu kitu žodžiu apie orą ir Adomo šios dienos nuotaikas?

Galutinis nuosprendis dėl teisiamųjų likimo buvo paskelbtas 1824 m. rudenį. A. Mickevičius turėjo „išvykti ir apsigyventi tolimesnėse Rusijos imperijos gubernijose“. Atsisveikinti su ištremiamaisiais į Vilnių atvyko ir Putkameriai. Tada Adomas ir matėsi su Marile paskutinį kartą.

1830 m. Marilė gauna iš Romos dovaną – A. Mickevičius jai siunčia rožinį. Atsidėkodama rašo jam ilgą laišką – tai paskutiniai žinomi jų bendravimo faktai.

A. Mickevičiaus sūnus Vladislovas atsiminimuose rašė, kad Paryžiuje tėvo rašomojo stalo stalčiuje visada gulėjo vokas su užrašu „Laiškai iš Lietuvos“. Jame buvo Marilės rašyti laiškeliai, portretinė miniatiūra ir „atsisveikinimo atsiminimas“ – sudžiūvęs lapas.

Romantiškoji A. Mickevičiaus Mūza laikui bėgant tapo žinoma kaip viena geriausių šeimininkių apylinkėse: ypač garsėjo jos auginamos žąsys ir žiemai ruošiamos uogienės. Santuokoje Marilė susilaukė trijų vaikų: Zofijos (1825), Stanislovo (1828) ir Karolinos (1840). Laurynas mirė 1850 m. Tik po jo mirties Marilė gailėdamasi susivokė, kad visą gyvenimą šalia jos praleido tas, kuris kaip niekas kitas buvo vertas jos meilės, bet kurio ji tinkamai mylėti nesugebėjo.

Marilė Putkamerienė mirė 1863 m. gruodžio 28 d. – pačiame 1863–1864 m. sukilimo įvykių įkarštyje. Palaidota Beniakainyse, kapinėse šalia tos bažnyčios, kurioje L. Putkameriui pasakė „taip“. Šalis, išgyvenusi sukilimo tragediją, Adomo Mūzos mirties visiškai nepastebėjo. Joks laikraštis neišspausdino netgi kukliausio nekrologo. Jos gyvenimas buvo apipintas legendomis, mirtis atėjo tyliai. Viskas baigiasi. Mūzos atminimas išliko Adomo Mickevičiaus poezijoje. Poeto genijaus apdainuota meilė lieka amžinai gyva. Mylėti – verta.

„Literatūriniai trečiadieniai“ – sena Vilniaus tradicija. Nuo 1927 iki 1939 m. jie vykdavo Dailės akademijos patalpose, vėliau Bazilijonų vienuolyno celėje (iš viso 371 renginys). „Trečiadieniai“ burdavo žmones, besidominčius kultūra, literatūra, menu, muzika. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Česlovo Milošo iniciatyva surengta dar 30 „trečiadienių“.

Šiandien „Literatūriniai trečiadieniai“ vėl rengiami. Idėja juos atgaivinti ir rengti A. Mickevičiaus muziejuje kilo 2009 m. muziejaus vedėjui Rimantui Šalnai ir poetui Voicechui Piotrovičiui.

Kovo 12 d. 17 val.  – „Literatūrinių trečiadienių“ vakaras bus skirtas lietuviškiems motyvams A. Mickevičiaus poemoje „Ponas Tadas“. Renginį ves poetas V. Petrovičius. Pranešimo autorius – dr. Romualdas