Prieš kelis dešimtmečius VU Specialiosios psichologijos laboratorija, vėliau ėmusi glaudžiai bendradarbiauti su Socialinio darbo ir Bendrosios psichologijos katedromis, pradėjo domėtis dalykais, kurie tuo laiku Lietuvoje daugiau panėšėjo į populiariosios, o ne į akademinės psichologijos problematiką. Kita vertus, jau prieš porą dešimtmečių ne tik psichologai, bet ir sociologai, socialiniai darbuotojai ir netgi ekonomistai atkreipė dėmesį į tai, kad materialinė gerovė (pvz., šalies gyventojui tenkantis BVP) nenulemia žmogaus gyvenimo pilnatvės jausmo, kuris dar vadinamas subjektyvia arba psichologine gerove, laime, gyvenimo džiaugsmu, pasitenkinimu gyvenimu ir pan. Suvokta, kad laimingą gyvenimą lemia ne tik pinigai, nors visų valdžių ūkinė ir socialinė politika būna daugiau nukreipta į materialinės gerovės plėtrą. Todėl Lietuvos mokslo tarybai paskelbus tyrimų programą „Socialiniai iššūkiai nacionaliniam saugumui“ iniciatyvinė darbuotojų grupė (šios monografijos autoriai) parengė projektą „Lietuvos gyventojų psichologinės gerovės asmenybinis, sveikatos ir sociodemografinis matmenys“. Planuojamas projektas turėjo ir kelis tarpusavyje susijusius tikslus.

Pirma, buvo būtina susitvarkyti su didele gausa psichologinės gerovės tyrimo tradicijų, paradigmų, teorijų ir modelių, kurių kiekvienas siūlė ne tik savo sampratą, bet ir metodologiją. Trumpai tariant, buvo būtina pasirengti universalią, tinkamą lyginamiesiems tyrimams, kuo daugiau psichologinės gerovės raiškos aspektų aprėpiančią tyrimo priemonę. Buvo parengti net trys psichologinės gerovės matavimo priemonės variantai: Lietuviškoji psichologinės gerovės skalė (LPGS) jauniems asmenims (LPGS-J), suaugusiesiems (LPGS-S) ir savarankiška papildoma psichologinės gerovės skalė (LPGS-P). Visi šie variantai išsamiai aprašyti LPGS naudojimo vadove (A. Kairys, A. Bagdonas, A. Liniauskaitė ir V. Pakalniškienė, 2013).

Antra, psichologinės gerovės asmenybiniam ir iš dalies sveikatos matmeniui matuoti pagal sutartį su Minesotos (JAV) universiteto leidykla buvo išversta iš anglų kalbos, adaptuota ir standartizuota labai plačiai pasaulyje taikoma psichinės sveikatos įvertinimo priemonė – MMPI-2 (Minesotos daugiafazis asmenybės aprašas. Antrasis taisytas leidimas). MMPI-2 sudaro ne tik 567 punktų anketa (žmogaus elgesio ir išgyvenimų tam tikrose situacijose aprašas), bet ir naudojimosi ja vadovas (J. Butcher, J. Graham, Y. Ben-Porath, A. Tellegen, W. Dahlstrom, B. Kaemmer, 2013).

Trečia, tiek LPGS, tiek MMPI-2 metodikų standartizavimui buvo ištirti 1202 žmonės, savo demografinėmis charakteristikomis atstovaujantys Lietuvos gyventojams nuo 16 iki 85 metų amžiaus. Monografijoje pateikiama empirinė medžiaga daugiausia ir grįsta šios atstovaujamosios (standartizacinės) imties tiriamųjų atsakymų statistine analize. Laboratorijoje psichologinės gerovės tyrimai buvo vykdomi ir su kitomis tiriamųjų imtimis, naudojant ir kitas tyrimo priemones (pvz., NEO PI-R – asmenybės sąsajoms su psichologine gerove tirti, įvairias užsienio autorių taikytas metodikas – vaikų psichologinei gerovei tirti). Iš viso tyrimuose dalyvavo per 3000 Lietuvos gyventojų.

Viso projekto centrinė ašis buvo Lietuvos gyventojų psichologinės gerovės analizė – siekis nustatyti galimą šio psichologinio konstrukto struktūrą, sąsajas su žmonių asmenybės, sveikatos ir demografinėmis (amžius, lytis, gyvenama vieta, ekonominis statusas) savybėmis, išvardytų kintamųjų prognostinę vertę psichologinės gerovės atžvilgiu. Toks žinojimas svarbus formuojant šalies socialinę ir ekonominę politiką, organizuojant viešųjų (socialinių, sveikatos priežiūros, švietimo ir kitų) paslaugų teikimą.

Monografijos autorių teorinė nuostata yra tokia: psichologinė / subjektyvi / emocinė gerovė, laimė arba laimingas gyvenimas yra daugiamatis, daugiaaspektis ir daugiaveiksnis reiškinys. Visi tie matmenys ar aspektai sudaro vieną nedalomą visetą. Tačiau psichologijoje, taip pat ir naujausioje jos tradicijoje – pozityviojoje psichologijoje, mėginama užčiuopti esminį matmenį ar aspektą, kuris tampa ir aiškinamuoju principu, ir psichologinės gerovės empirinio tyrimo metodologiniu pagrindu. Tarp tyrėjų atsiranda takoskyros, tradicijos ir mokyklos, kurių ginčai gali tęstis tūkstantmečius (pvz., hedoninės ir eudaimoninės psichologinės gerovės sampratos). Psichologinės gerovės kaip nedalomo viseto traktavimas nereiškia požiūrio eklektiškumo, t. y. mėginimo mechaniškai sujungti skirtingas interpretacijas. Tai metateorinis požiūris, atmetantis aibę siūlomų psichologinės gerovės formulių ar modelių ir teigiantis, kad psichologinė gerovė (PG) yra jos biologinio pagrindo (B) ir gyvenimo aplinkybių (A) per visą žmogaus gyvenimą besitęsiančios sąveikos funkcija: PG = f (B*A). Tikrovėje empiriškai tokių sąveikų tyrinėti neįmanoma. Tuomet tenka šią formulę konkretizuoti, ją praplėsti pamatuojamais kintamaisiais.

Monografija susideda iš aštuonių skyrių. Trys iš jų yra bendresnio pobūdžio: teorinis įvadas (1 skyrius), kuriame glaustai apžvelgiame susiklosčiusią situaciją psichologinės gerovės srityje, tyrimo metodikos ir reprezentacinės tiriamųjų imties pristatymas (2 skyrius) ir gautų rezultatų apibendrinimas (8 skyrius). 3 skyriuje analizuojamos psichologinės gerovės sąsajos su tiriamųjų sociodemografinėmis charakteristikomis. Daugiausia tyrimų (tiek vietinių, tiek tarptautinių) atliekama ieškant sąsajų tarp psichologinės ir materialinės gerovių. Tokioms sąsajoms analizuoti skirtas monografijos 4 skyrius. Keistokai gali pasirodyti tokių kintamųjų kaip išsilavinimas, gyvenamoji vieta ir laisvalaikio turėjimas įtraukimas į bendrą skyrių su pajamų kintamuoju. Kaip matys skaitytojas, tų kintamųjų sąsajos su psichologine gerove gali būti analizuojamos pajamų skirtumų skirtingose gyvenimo vietose arba turint skirtingą išsilavinimą aspektais. Literatūros šaltinių analizė rodo, kad ypač svarbūs psichologinės gerovės veiksniai yra žmogaus asmenybės savybės (5 skyrius) ir sveikata (6 skyrius). Šioms dviem kintamųjų grupėms skirta po atskirą skyrių.

Gali kilti klausimas: kodėl ši monografija rašyta? Autoriai atsako taip: ne dėl to, kad tai buvo suplanuota projekto veikla. Rašyta ji todėl, kad psichologinė gerovė yra labai arti to, kas vadinama žmogaus gyvenimo prasme ir laime. Žmogaus gyvenimo pilnatvės garantijos (ir ne tik materialinis aprūpinimas ar uždirbtų lėšų perskirstymas) turėtų tapti valdžių viešosios politikos tikslu. Vadinasi, pirmiausia monografija yra skiriama viešosios politikos administratoriams, na ir visiems specialistams, besidomintiems žmogaus gyvenimo prasmės, laimės, vidinės darnos, prosocialaus ir antisocialaus (destruktyvaus) elgesio klausimais. Joje pateikiami faktai ir keliamos problemos galėtų dominti ne tik psichologus, bet ir sociologus, ekonomikos (ypač „laimės ekonomikos“, ekonominės psichologijos), politikos, socialinio darbo, visuomenės sveikatos specialistus. Kiekvienas specialistas pagal savo kompetenciją gali siekti geresnės Lietuvos žmonių visuminės laimės.

Be monografijos tituliniame lape išvardytų autorių, prie tyrimo prisidėjo ir daugiau VU Filosofijos fakulteto žmonių: Ieva Urbanavičiūtė, Sigita Girdzijauskienė ir kt., skyriaus apie vaikų psichologinę gerovę pagrindas – Živilės Šarakauskienės tyrimas.

Pabaigoje tinka Jonarhano Haidto žodžiai, pasakyti ieškant atsakymo į klausimą „Kokia yra gyvenimo prasmė“: Vadovaudamiesi darnia, pusiausvyrą išlaikančia išmintimi – sena ir nauja, Rytų ir Vakarų, netgi liberalų ir konservatorių – galime pasirinkti tokią gyvenimo kryptį, kurios laikydamiesi pasieksime pasitenkinimą, laimę ir prasmės pojūtį (Haidt, 2011, p. 249).

A. Bagdonas, A. Kairys, A. Liniauskaitė, V. Pakalniškienė, Lietuvos gyventojų psichologinė gerovė ir jos veiksniai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2013, 332 p.