2007 m. pabaigoje Vilniaus universiteto leidykla išleido Gabijos Bankauskaitės-Sereikienės monografiją „Balys Sruoga – tarp tradicijos ir modernumo”.

Prieš pat šventes Kauno humanitariniame fakultete knyga buvo pristatyta plačiajai auditorijai. Dar nenuslūgus šio įvykio įspūdžiams paklausiau, koks autorės santykis su šia neeiline Lietuvos kultūros asmenybe, kaip dėliojosi knyga, apie ką įdomiausia buvo rašyti?

Gabija Bankauskaitė-Sereikienė papasakojo:

„Su Balio Sruogos nepakartojama asmenybe, jos mitu likimas suvedė mane seniai. Mano mama, vadovaujama prof. Algimanto Radzevičiaus, Vilniaus universiteto Kauno vakariniame fakultete rašė baigiamąjį darbą apie Juozo Grušo ir Balio Sruogos dramų veikėją Barborą Radvilaitę. Puoselėju mintį, kad šį darbą sėkmingai pratęs bakalauro darbe viena mano studentė. Stodama į Vilniaus universitetą, pasirinkau rašyti rašinį apie Balio Sruogos „Dievų mišką”. Rašinys buvo įvertintas puikiai. Domėjausi šiuo rašytoju nuolat. Baigiamąjį bakalauro darbą doc. Irena Slavinskaitė pasiūlė rašyti taip pat apie Balio Sruogos poeziją. Temą pratęsiau ir magistro darbe. Buvo nelengva, nes tuomet šiuo klausimu jau tarsi viskas buvo parašyta Algio Samulionio, Vytauto Kubiliaus. Tačiau mane suintrigavo tuo metu tik pasirodę Aušros Jurgutienės straipsniai apie neoromantizmo tipologiją. Tai vertė permąstyti ligtolinį Sruogos poezijos vertinimą. Filologijos doktorantūros studijas kuravę VU KHF Lietuvių filologijos katedros dėstytojai pritarė, kad naujas požiūris, o kartu ir pakoreguotas ligtolinis žvilgsnis į Balio Sruogos kūrybą tikrai gali būti aktualus. Pradėtiems disertacijos darbams vadovavo doc. Ramutis Karmalavičius. O įvykus pokyčiams, vadovauti maloniai sutiko doc. Aušra Jurgutienė. Ji mane kreipė į postmodernų kontekstą, skatino matyti Sruogą visokį, naujai apmąstyti ir ligtolinį jo kūrybos vertinimą, atidžiau pažvelgti į platų modernybės lauką, ieškoti jame vietos Sruogos įvairialypei veiklai.

Iš tikrųjų buvo nelengva, juolab kad ir pats Sruoga nuolat ieškojo, svarstė, niekada nedėjo galutinio taško vienu ar kitu klausimu. Tikras buvo tik dėl vieno – būtina lietuvių kultūros, literatūros, teatro, vertimų sritis kilstelėti iki europinio lygio, ir tą darė nenuilsdamas. Nelengvos buvo Sruogai metodų ir priemonių paieškos, teorijos ir praktikos derinimo pastangos. Žvalgydamasis kultūros, literatūros, estetikos sritis siejančio integralaus metodo, tuo laiku jis nebuvo vienišas. Panašias paieškų trajektorijas brėžė Vincas Mykolaitis-Putinas, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis, Antanas Vaičiulaitis, Juozas Grinius, Julijonas Lindė-Dobilas ir kt. Sruogos kūrybos recepcija taip pat labai nevienalytė, ji atspindi visą sudėtingą tarpukario kultūros ideologiją. Todėl ir ši monografija, manau, tikrai nėra galutinis taškas Sruogos paieškų kelyje – estetinių pažiūrų, kritikos klausimų, poezijos interpretacijų ir ypač vertimų, kurie beveik pamiršti, labai mažai tyrinėti.

Dešimt storų naujai išleistų Sruogos raštų knygų skatina jį pamatyti įvairiuose amplua. Vien ko verti raštų paaiškinimai, kuriuose atrandame sovietiniais laikais išbrauktas pastraipas, net pilnų straipsnių variantus. Nedaug rašyta apie Sruogos publicistiką, mažokai – apie tautosakos darbus. O juk visa tai – lietuvių filologijos pagrindai, dėti tarpukaryje, labai svarbūs ieškant atsakymų į įvairius lietuvių kultūros klausimus šiandien.

Rašydama knygą, ieškojau siūlo, kuris jungtų Sruogos veiklą su jo asmeniniu gyvenimu. Ir jam, ir man artimas istorijos suaktualinimas, plataus kultūrinio konteksto žinojimas. Kas būtų Sruoga be vokiečių romantikų, be rusų simbolistų? Naujai pažvelgiau į jo eiles, kai perskaičiau Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje saugomus jų laiškus vienas kitam. Sruogos gyvenimas ir kūryba, kaip ir jo itin mėgtų romantikų bei simbolistų, buvo vienovė – gyvenimas diktavo kūrybą, o kūryba veikė ir jo asmeninį, ir viešąjį gyvenimą. Galbūt todėl jis gebėjo būti toks kūrybiškai, idėjiškai produktyvus, charizmatiškas, ironiškas. Pasikeisdavo tik susidūręs su užsakymu, valdiškomis institucijomis – yra rašęs, kad tais atvejais negalėjo būti savimi. Raštus ir šiandien įdomu skaityti, kadangi dauguma kultūrinių problemų ir šiandien tokios pat aštrios, kaip ir tarpukaryje, o Sruogos plunksna jas smeigia negailestingai ir tvirtai, niekam nepataikaudama.

Informacijos kaupimas, teksto rašymas, taisymas – tai tik viena darbo dalis, kuri kaip tarpinis etapas užfiksuota mano straipsniuose, disertacijoje. Esu dėkinga vadovei doc. Aušrai Jurgutienei, disertacijos gynimo tarybos nariams ir oponentams, kurie konstruktyviai įvertino mano tyrimus, davė naudingų patarimų. Finansiškai šį darbą po disertacijos rėmė Lietuvos valstybinis mokslo ir studijų fondas. Monografijai aukščiausią vertinimą suteikė Lietuvos mokslo tarybos paskirti ekspertai, pusę spausdinimo darbų finansavo Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Norėjau, kad skaitytojas, tik paėmęs knygą į rankas, ja susidomėtų. Mano pasiūlytą knygos viršelių koncepciją puikiai suprato dailininkas Gediminas Markauskas. Reikalingus atvaizdus, Sruogos rankraščių atspaudus radau Balio ir Vandos Sruogų namuose-muziejuje Kaune, su kuriuo sėkmingai bendradarbiauju jau ne vienerius metus. Patrauklus ir maketo dizainas, kurį sukūrė Nijolė Bukantienė. Itin nelengvas buvo paskutinis knygos leidimo tarpsnis – redagavimas ir korektūra. Tačiau rezultatas mane tikrai džiugina.

Monografija ne postmodernistinė, ne dekonstruktyvistinė. Ji turi centrą – tai Sruoga. Jo asmenybė ir interesų platumas pritraukia ir to meto lietuvių kultūros bei literatūros tipologijos, diskursų problemas. Džiaugiuosi, kad studentai vis dar nori rašyti apie jas. Nors bendra dabartinė baigiamųjų darbų linkmė yra reklama, komunikacija, tačiau tarpukario bendroji filologinė situacija jiems taip pat įdomi. Labai nedaug tyrinėta tarpukario kultūrinė ir literatūrinė spauda, bendrosios ir specifinės filologinės problemos, apskritai viešojo gyvenimo raiškos formos. Džiugu, kad studentai noriai tyrinėja tarpukario medžiagą fonduose, muziejuose, ieško sąsajų su dabarties problemomis, siūlo jų sprendimus savo darbuose. Manau, kad ir toliau domėsiuosi Sruogos kūryba. Juk knygoje aptarta, bet tikrai iki galo dar neištirta ankstyvojo jo kūrybinio laikotarpio veikla. O kiekviena karta privalo pateikti savo įvertinimą, savą istorijos, kultūros, filosofijos, literatūros, kalbos matymą.

Nes tai – humanitarinis tautos mentaliteto pamatas. Jo disciplinos, be abejo, neatneša greitų pinigų, nėra itin populiarios, ne visada sugeba prisitaikyti prie rinkos pokyčių. Bet ar jos privalo? Save gerbiančios valstybės niekada šių dalykų nekomercino, universitetai stengėsi išlaikyti ir puoselėti bendrahumanistines disciplinas, nes būtent jos tautai duoda universalius, išprususius žmones, garsinančius kraštą. Manau, Sruoga suvokė universitas būtinybę, tai – jo veiklą vienijantis siūlas, taip reikalingas ir mums šiandien.”

Elena Grinkienė