Kaip ir kasmet, lapkričio 16 d. vyko tradicinis VU Kauno humanitarinio fakulteto šachmatų turnyras. Šių metų turnyras buvo ypatingas tuo, kad studentai žaidė kartu su dėstytojais, be to, motyvacijai pakelti laimėtojams buvo siūlomas prizas – kelionė.
Trumpas interviu su dalyviais, Kauno humanitarinio fakulteto studentais:
Kokia Tavo pirmos šachmatų partijos istorija? Kada susidomėjai šia gana savita sporto šaka? (Bandėme išsiaiškinti patirtį…)
Mykolas: Vos išgirdęs apie šią sporto šaką, ja susidomėjau. Iškart troškau pramokti žaist šachmatais. Manau, tai nutiko dar ankstyvoje vaikystėje. Pamenu, priėjau prie mamos ir paprašiau, kad pamokytų, tačiau ši atsakė, kad pati vos taisykles mokanti. Tąkart viskas tuo ir baigėsi. Tačiau vidurinėje mokykloje, o tiksliau, 12 klasėje, dar kartą teko proga susidurti su šiuo žaidimu. Ačiū kūno kultūros mokytojui, kuris leisdavo vietoje įprasto sporto (krepšinio, futbolo ar šiaip lakstymo ratu) žaisti šachmatais ir užskaitydavo dalyvavimą pamokose. Tad galiu teigti, kad tai buvo mano pirmosios partijos.
Tadas: Na, pirmosios partijos tai tikrai neatsimenu, bet žinau, kad išmokė žaisti senelis. Man buvo gal kokie 5-6 metai, kai su juo vakarais žaisdavome.
(Oho, nuo penkerių metukų iki pat ketvirto kurso, tai bent ilgametė patirtis…)
Eugenijus: Vaikystėje per Kalėdas gavau šachmatus, tai su tėčiu žaisdavom vos radę progą, bet nuo kokios 6 klasės pomėgis liko užmirštas. Pirmoji partija buvo pilna klaidų, likau stovėti su karaliumi ir keliais pėstininkais prieš varžovo beveik visą komplektą.
Kodėl ryžaisi užsiregistruoti šiam turnyrui? Tiesiog šiaip sau, panorai rimtai išbandyti jėgas ar troškai kelionės?
Mykolas: Iš tiesų visai dėl kitos priežasties. Prieš turnyrą jau įtariau, kad nepavyks nurungti nė vieno varžovo, tačiau žinojau, kad pralošęs stengsiuos tobulėti. Be to, buvo įdomu pamatyti‚ kaip viskas vyksta.
Ar nebuvo baisu konkuruoti su dėstytojais ar netgi juos nurungti?
Mykolas: Baisu tikrai nebuvo. Na, nebent gaila tų dalyvių, su kuriais man teko žaisti, kadangi jiems tikriausiai nebuvo įdomu žaist su pradinuku.
Tadas: Nenurungiau nė vieno. Būtų buvę labai smagu, jei būčiau sugebėjęs netiesiogiai „atkeršyti” dėstytojui už prastesnį įvertinimą.
(Po to dėstytojas tiesiogiai atkeršytų įvertinimu už bandymą kerštauti…)
Ar daug suktų ėjimų padarei? O klaidingų, kurie sutrukdė laimėti?
Mykolas: Mano ėjimai buvo paprasti ir neapgalvoti. Nesu įgudęs žaidėjas.
Eugenijus: Teko ir suktų, ir klaidingų ėjimų padaryti, aišku, džiaugiausi, kai varžovas suklysdavo, bet manau, kad klaidingi ėjimai yra daug svarbesni, juk tik juos supratęs galėsiu daryti pažangą.
Ar buvo situacijų, kai varžovas privertė pasijusti beviltiškoje situacijoje? Gal tu pasijautei tikru šios srities profesionalu, ne kartą pasakydamas: „Šachas ir matas”?
Mykolas: Beviltiškai pasijunti tada, kai manai, jog esi situacijos „valdovas”, gal kurį laiką juo ir būni, tačiau pasirodo, kad koziriai priešininko rankose.
Eugenijus: Tokia situacija buvo iškilusi, kai man laikas jau buvo beveik pasibaigęs, o varžovui tik įpusėjęs. Būtų buvę smagiau, jei būčiau turėjęs daugiau laiko pagalvoti.
Ar vienas iš fakulteto apsaugos darbuotojų kovoje buvo toks pat linksmas ir draugiškas, kaip ir darbe?
Mykolas: Tikrai taip. Man visada malonu užsukti pas poną Anatolijų: pasisveikint, trumpai pasikalbėti, šaškių partiją sužaisti.
(Taip, visi mūsų studentai myli apsaugininkus.)
Eugenijus: Su juo buvo mano paskutinė ir smagiausia partija, žaidėm vos kokias 2 minutes, kol visiškai netikėtai – „šachas matas”. Buvau šokiruotas, visiškai nesitikėjau tokio greito pralaimėjimo.
Ar neišgąsdino vieno iš konkurentų vardas – Merūnas? Nemanei, kad jis gali slėpti potencialaus laimėtojo asmenybę?
Tadas: Mane kažkada vadino „Sensėjumi”, tai irgi labai grėsmingas vardas, bet, manau, nei jis, nei aš nieko negąsdinom.
Štai tokie įspūdžiai iš 2007 m. šachmatų turnyro Kauno humanitariniame fakultete. Laukiame nesulaukiame naujų partijų, o vadybos ir verslo administravimo specialybės antrakursis Andrius Dobiliauskas džiaugiasi laimėjęs turnyrą ir laukia pažadėtos kelionės į Čekiją.
Ugnė Gromnickaitė, KHF lietuvių filologijos ir reklamos I kursas
Komentarų nėra. Būk pirmas!