1956 m. laimėjęs konkursą Klemensas Simaška pradėjo dirbti Vilniaus universiteto Pedagogikos–psichologijos katedroje, įvairiuose fakultetuose dėstė pedagogiką, jos istoriją. 1964 m. Vilniaus universitete apgynė kandidato disertaciją lietuvių kalbos mokymo istorijos klausimu, gavo pedagogikos mokslų kandidato laipsnį (dabar vadintųsi edukologijos daktaru). Po poros metų jam suteiktas docento vardas. 1966–1968 m. K. Simaška buvo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakulteto dekanas, o 1968–1970 m. – pirmasis VU Istorijos fakulteto dekanas. 1971 m. Istorijos fakultete įsteigta Pedagogikos katedra. Pirmuoju jos vedėju paskirtas docentas K. Simaška.

Docentas kilęs iš Anykščių rajono Mackonių kaimo. Jo tėvai buvo ūkininkai. Jis gimė 1925 m. sausio 26 d., 1946 m. baigė Ukmergės gimnaziją. 1946–1947 m. dirbo Žemaitkiemio (Ukmergės r.) pradinės mokyklos mokytoju, vėliau buvo šios mokyklos vedėjas. 1947 m. įstojo į Vilniaus pedagoginį institutą, studijavo istoriją. 1950 m. rugsėjo mėnesį vedė studijų kolegę lituanistę Vandą Šerėnaitę.

1951 m. Klemensas baigė Vilniaus pedagoginio instituto Pedagogikos fakultetą, įgijo istorijos mokytojo specialybę. Tais metais jis paskirtas Klaipėdos mokytojų instituto pedagogikos vyr. dėstytoju. 1953–1956 m. buvo šio instituto direktoriaus pavaduotojas – kvalifikuotas ir korektiškas pedagoginio personalo vadovas. Kai 1956 m. institutą uždarė, Klemensas persikėlė į Vilnių.

Vilniuje 1971–1978 m. K. Simaška sėkmingai ir garbingai ėjo Vilniaus universiteto Pedagogikos katedros vedėjo pareigas. Jo pastangomis įvesti įvairūs pedagogikos kursai, organizuota sudėtinga studentų pedagoginė praktika, pradėjo veikti pedagogikos mokslininkų aspirantūra, įsteigta specializuota mokslinė taryba pedagogikos disertacijoms ginti ir mokslo laipsniam teikti. Sovietinės valdžios sąlygomis Pedagogikos katedroje nebuvo justi nei politinio, nei ideologinio spaudimo. Čia su K. Simaška dirbo docentai Vytautas Bernotas, Magdalena Karčiauskienė, Kazys Poškus, Stasė Valatkienė, asistentė Birutė Pociūtė ir aš.

Po žmonos mirties 1971 m. K. Simaška vienas ugdė vaikus. Jo sūnūs Rimantas ir Arūnas baigė aukštuosius mokslus. Rimas žuvo autoavarijoje. Arūnas su žmona Saule išaugino dvi dukras: Vitą ir Dalią.

1977 m. Klemensas sunkiai susirgo, dėl ligos daug kentėjo. Lankėme jį Vilniaus Užupio onkologinėje ligoninėje, vėliau namuose, kur jis pasakė: „Taip skauda, net noris šokti per langą.“ Bet nešoko, iškentėjo. 1978 m. rugpjūčio 23 d. jis mus paliko. Vilniaus Rokantiškių kapinėse jį laidojo daugybė Lietuvos pedagogikos mokslo veikėjų, kolegų ir daug žmonių, kurie ir po 30 metų dabar dar jį mini..

K. Simaška 1958–1976 m. mokslo leidiniuose išspausdino nemažai straipsnių Lietuvos pedagogikos istorijos ir Vilniaus universiteto veiklos klausimais, apie XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios elementorius, parengė vertingus leidinius: „30 Vilniaus universiteto specialybių“ (1973), „Mano Alma Mater“ (1974), „Universitetas, studentas, studijos” (1976).

Minėdami Klemensą Simašką kaip veiklų, kūrybišką ir draugišką mokytojų rengimo mokslinį darbuotoją ir pavyzdingą ugdymo organizatorių, kviečiame įamžinti jo atminimą.